Tai, kad be vilkų ekosistema griūva, lyg kortų kaladė – mokslo įrodytas faktas. Trofinių kaskadų tyrimai vyko daugelyje pasaulio šalių – Kanadoje Banfo nacionaliniame parke, JAV saugomose teritorijose – Josemičio, Zajono, Vind Keivo, Jeloustouno nacionaliniuose parkuose. Daugumoje minėtų teritorijų dominuojantis plėšrūnas yra vilkas. Australijoje trofinės kaskados buvo stebimos įveisus laukinius šunis Dingo. Visose šiose teritorijose plėšrūnų grįžimas davė panašius rezultatus. Trofinių kaskadų hipotezė pasitvirtino, ir tyrimų sėkmė nustebino net didžiausius entuziastus. Japonijoje taip pat jau kalbama apie vilkų įveisimą, nes elniai baigia suniokoti gamtą. Europoje galime paminėti Lenkijos patirtį. Trofinių kaskadų tyrimų Belovežo girioje rezultatai neprieštarauja JAV ir Kanados mokslininkų išvadoms dėl kertinio vilkų vaidmens ekosistemose.
Tai yra natūralus gamtos vyksmas, kuris žmogui nieko nekainuoja. Gamta pati sutvarko, kad ekosistemoje visko būtų tiek, kiek reikia jos klestėjimui. Daugelio šalių vyriausybės tai supranta ir draudžia vilkų medžioklę. Akivaizdu, kad labiau apsimoka kompensuoti ūkininkams už vilkų padarytą žalą ir remti juos įsigyjant apsaugos įrangą bei aviganius šunis, nei išnaikinti natūraliai pusiausvyrą gamtoje palaikančią plėšrūnų rūšį.
Vilkų ūkiams padaryta žala, palyginus su nuostoliais, kurie patiriami destabilizavus ekosistemas, yra tikrai nedidelė. Kada išlaidos, patiriamos bandant dirbtiniu būdu atgaivinti be plėšrūnų suirusias ekosistemas ir padengti kanopinių padarytą žalą, yra šimteriopai didesnės. Be to, jei pažvelgsime į šį reikalą plačiau, sutrikus ekosistemoms, stipriai išauga natūralių katastrofų – sausrų, uraganų, potvynių, erozijos rizika, jau nekalbant apie tai, kad spartinamas klimato atšilimas. Įsisiautėjusios gamtos stichijos padarytiems nuostoliams padengti valstybės išleidžia milijardus.
Sutaupyti ženklias sumas šalies biudžetui galime be jokių pastangų – tiesiog palikdami ekosistemose jų natūralias reguliavimo priemones. Lietuvos atveju tai reiškia – nebenaikindami vilkų.
Vilkų nebus daugiau, nei reikia
Tik užsiminus apie vilkų medžioklės ribojimą ar uždraudimą, mažiau informuotuose sluoksniuose tuoj kyla panika – ką darysime, kai vilkų prisiveis per daug?! Atsakymas paprastas: nedarysime nieko, nes jų per daug neprisiveis. Mokslininkų įrodyta, kad vilkai, esantys aukščiausioje ekosistemų mitybos grandinių pakopoje, ne tik garantuoja tinkamą visos sistemos funkcionavimą, bet turi savybę apspręsti savo pačių populiacijos skaičių, priklausomai ne tik nuo pramitimo galimybių, bet ir teritorijos talpos.
Pirmiausia, vilkai reguliuoja gimstamumą šeimoje. Jie monogramai – tik alfa pora gali susilaukti jauniklių. Ekstremaliomis sąlygomis vilkų patelių organizmas geba reguliuoti brendimo laikotarpį bei vaisingumo ciklus, nes mitybos stresas bei įtampos faktorius įtakoja jų endokrininę sistemą ir ovuliacijos ciklą. Jei, pavyzdžiui, teritorijoje trūksta grobio ar vilkų tankumas per daug padidėja, brendimo laikas gali išaugti, o vaisingumo periodai tapti retesni. Be to, jei teritorijoje populiacijai tampa ankšta, vyksta kovos tarp šeimų, o ekstremalios įtampos sąlygomis - net tarp šeimos narių.
Bet šie procesai netrikdomai veikia, jei išlaikomas ekosistemos socialinis stabilumas. Kai į natūralų vilkų gyvenimą įsikiša žmogus, savireguliacijos mechanizmas sutrinka. Tuomet atsiranda daugiau jauniklius vedančių porų ir dėl to plėšrūnų skaičius gali net išaugti. Be to, suirus šeimoms, sutrinka vilkų emocinė pusiausvyra, o tai veikia jų elgseną ir fiziologiją. Kai kurie prigimtiniai instinktai tiesiog nustoja veikti. Be to, netekę patyrusių šeimos narių, vilkai praranda natūralų gebėjimą susimedžioti stambų grobį savo teritorijose. Kadangi vilkui šeima yra svarbiau už jį patį ir emocinis ryšys tarp šeimos narių yra be galo didelis, šeimos nario ar narių praradimas juos destabilizuoja emocionaliai.
Taigi, medžioklė ne tik nesumažina antpuolių ūkiuose rizikos, bet turi atvirkštinį poveikį. Kuo labiau drumsčiama vilkų populiacijos gyvenimas, tuo didesnė jų skaičiaus augimo ir rizika, o tuo pačiu išpuolių už teritorijų ribų apimtis. Lietuvos situacija yra akivaizdus to įrodymas. Kuo vilkai intensyviau medžiojami, tuo jie aršiau puola ūkius net tada, kai jų skaičius yra nedidelis. Be to, naikinant vilkus, pavojus iškyla ir kitų žvėrių sveikatai. Jei Lietuvoje vilkai nebūtų medžiojami pasismaginimo tikslais, ir, beje, jei kanopiniai nebūtų dirbtinai šeriami (leidžiama palikti po 100 kg pašaro prie kiekvieno medžiotojų bokštelio) - šernų maras nebūtų paplitęs, kaip jis neplinta vilkų gausiai gyvenamose teritorijose kitose šalyse, pavyzdžiui, Slovakijoje.
Medžiotojai žino, kad vilkai – didžiausi jų konkurentai. Kai nėra vilkų, kanopiniai žvėrys dauginasi didžiuliais tempais ir pradeda naikinti ne tik savo buveinių augmeniją, bet ir augalus ūkinės paskirties žemėse. Vėl kreipiamasi į medžiotojus. Jie su džiaugsmu puola šaudyti dėl jų pačių kaltės prisidauginusius ir susirgusius kanopinius. Taip susiformuoja uždaras vis intensyvesnio gyvosios gamtos naikinimo ratas. Kuo daugiau žvėrių, tuo didesnis malonumas ir tuo daugiau trofėjų.
„Vilko apsaugos planas“? Ne. Vilko naikinimo planas.
Aišku, kad vilkai ne veltui yra saugoma rūšis daugelyje civilizuoto pasaulio šalių, įskaitant Europos Sąjungą. Jau nekalbant apie ekologines šios būtinybės priežastis, tai tiesiog apsimoka. Sutartis dėl šių plėšrūnų apsaugos su EK pasirašė ir Lietuva. Tačiau, įsipareigojimai saugoti vilkus ir sudaryti jiems sąlygas netrukdomai gyventi savo buveinėse, nevykdomi. Galbūt, tiesiog mentalitetas dar nepasiekė tokio lygio. Prisikimškim kišenes kuo skubiau, o kad vėliau patirsime gamtos kerštą ir valstybei tai kainuos milijonus – kam gi svarbu, ar ne? Sako, protingas mokosi iš svetimų klaidų, kvailys – iš savų. Kaip vadinsim tą, kuris ir iš savų nepasimoko?
Šio metų medžioklės sezono metu jau išnaikinta gal pusė, o gal nepalyginamai daugiau vilkų, gyvenusių Lietuvoje. Jų, oficialiais duomenimis, 2018 metais buvo 34 šeimos, vadinasi, apie 300, labai optimistiniu atveju - 400 vilkų. Šis sezonas, įskaitant brakonierių siautėjimą, ypač aršus. Jau kyla klausimas, ar apskritai vilkų populiacija po jo sugebės atsigauti.
Pernai rudenį, kai į Aplinkos ministeriją buvo nunešta daugiau nei 13000 žmonių pasirašyta peticija, reikalaujanti nedidinti vilkų medžioklės kvotos, kuri pernai buvo 60, buvęs Aplinkos ministras Kęstutis Navickas savo ar ne savo noru sužaidė taip: iš pirmo žvilgsnio lyg ir užfiksavo limitą ties 60, bet įsakymas buvo taip gudriai susuktas, kad įgalino medžioklės metu skaičių keisti iki 110. Pirmiausia K. Navicko įsakymu, 60 leistų nušauti vilkų kvota buvo padalinta į dvi dalis. 30 vilkų buvo skirta rajonams (Alytaus, Anykščių, Elektrėnų, Ignalinos, Kaišiadorių, Kalvarijų, Šalčininkų, Šilalės, Tauragės, Trakų, Ukmergės, Utenos, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų rajonai), matyt, patyrusiems didesnę vilkų žalą. Likusi pusė liko visai kitai Lietuvos teritorijai, kur žymesnės žalos nebuvo.
Deja, deja. Pirmasis limitas buvo greitai išnaudotas ir net viršytas daugiau nei trisdešimties tūkstančių vietinių medžiotojų (neskaitant gausių svečių iš užsienio ir brakonierių) entuziastingomis pastangomis. Beje, dalis vilkų buvo sumedžioti prieš spalio 20 d., dar neprasidėjus sezonui, o po to įtraukti į pirmųjų medžioklės dienų sąrašus. Neprobleminėse teritorijose buvo nušauti 39 vilkai, bandant pasiteisinti, kad pranešimai „nespėjo“ pasiekti ministerijos, prieš sustabdant medžioklę toje šalies dalyje. Juokinga.
Sužongliruota buvo ne tik skaičiais. Net paskirstymas rajonams buvo mikliai pakeistas ir pritaikytas augančiam medžiotojų apetitui. Limitas padvigubėjo ir net tie 9 nelegaliai nušauti vilkai tuoj pat tapo legaliais. Mat Aplinkos ministerija, net be ministro, sausio 9 d. įsakymu tą 30 pakeitė į 39. Be to, dalis bendrosios teritorijos, kur ypatingų žalos atvejų nebūta, buvo „suinteresuotų šalių prašymais“ (kaip atsirado tie prašymai matysime vėliau), perskirstyta ir prijungta prie problematinių rajonų dalies, įtraukiant Biržų, Klaipėdos, Lazdijų, Molėtų, Prienų, Rokiškio ir Šilutės rajonus. Kitaip tariant ten, kur medžioklė K. Navicko įsakymu buvo sustabdyta, ji tęsiama toliau, vėl paliekant neaiškią galutinę ribą, kuri priklausys nuo tokių itin „mokslinių“ ir „vilkų populiacijos stabilumą“ palaikančių argumentų, kaip „nustatyto vilkų sumedžiojimo limito panaudojimo greičio ir kitų naujų vilkų populiacijos stebėsenos duomenų“.
Taigi, K. Navicko gruodžio 5 d. sustabdyta vilkų medžioklė neproblematiniuose rajonuose tęsiasi pilnu tempu ir neaišku, ar išvis baigsis, kol bus likęs nors vienas gyvas vilkas. Labai aiškiai ši situacija išdėstyta Baltijos Vilko organizacijos straipsnyje: „Papildžius išskiriamų rajonų sąrašą šis skaičiavimas tapo dvilypis, nes dalis rajonų savo limitą dabar skaičiuoja ir rajonuojamoje, ir nerajonuojamoje dalyje, pavyzdžiui, Rokiškio rajonas buvo nerajonuojamoje dalyje ir jame buvo sumedžioti 6 vilkai, dabar medžioklė jame tęsiama kaip rajonuojamame, tačiau minėti 6 vilkai į rajonuojamą limitų sumą neįskaičiuojami. Iš paskutiniu įsakymu išskirtų rajonų daugiausia vilkų – šiuo metu 7 – sumedžioti Rokiškio rajone. Po 5 vilkus sumedžiota Biržų, Vilniaus, Kaišiadorių, Šilalės ir Anykščių rajonuose (įskaitant sumedžiotus su specialiais leidimais iki sezono pradžios). Po 4 vilkus sumedžiota Šalčininkų ir Tauragės rajonuose. Tokia intensyvi medžioklė dalyje rajonų reiškia, kad smarkiai paveikiamos juose gyvenančios vilkų šeimos – jos išardomos. Likę pavieniai vilkai gali daryti dar didesnę žalą gyvulių ūkiams, neįstengdami pilnavertiškai medžioti miške. Nuo sausio 16 d. iki šiol, t.y. 12 pastarųjų dienų, Aplinkos ministerija negavo pranešimų apie sumedžiotus vilkus, tad medžioklės intensyvumas smarkiai sumažėjo. Tai gali reikšti beveik visų kai kuriose teritorijose buvusių vilkų išmedžiojimą. Tokios pasekmės reikštų, kad medžioklės limitas buvo smarkiai per didelis ir priešingas gamtosaugos tikslams."
Gražu? Belieka paklausti, kodėl buvo nustatytas naujas limitas sausio mėnesį, kai visi gyvuliai jau tvartuose, o 2019-2020 metų apskaitos ne tik kad nebaigtos, bet didžioje dalyje teritorijų net nepradėtos?
O dabar apie tai, kokiu „pagrindu“ buvo tie limitai didinami ir mėtomi. Gruodžio mėnesį vyko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) inicijuotas susirašinėjimas tarp miestų ir rajonų medžiotojų draugijų ir savivaldybių. Buvo kalbama apie Raseinių rajono savivaldybės administracijos raštą Aplinkos ministrui dėl papildomo vilkų limito. LMŽD paplatino iš raseiniškių gautą rašto kopiją į kitas miestų ir rajonų medžiotojų draugijas bei savivaldybes. Štai šio 2018 metų gruodžio 6 d. elektroniniu paštu išplatinto elektroninio laiško tekstas : „Gerbiami kolegos, dalinamės Raseinių rajono savivaldybės administracijos raštu Aplinkos ministrui dėl papildomo vilkų limito. Sveikiname šį gestą ir raginame visus imtis panašių iniciatyvų.“
Taip visi galai gražiai ir susiveda. Iniciatyva didinti medžioklės limitus priklauso medžiotojams, o kadangi tie patys medžiotojai dirba Aplinkos ministerijoje ir vadovauja aplinkos apsaugos tarnyboms, ministerijos, aišku ilgai raginti nereikėjo.
Ar tikrai Lietuva ne Afrikoje?
Kaip įsakyme įrašyta sąlyga dėl „vilkų sumedžiojimo limito panaudojimo greičio ir kitų naujų vilkų populiacijos stebėsenos duomenų“ yra susijusi su bendro vilkų populiacijos stabilumo palaikymu ar, galų gale, žala, padaryta ūkiams? Tik įsigilinkite: tolesnis nykstančios saugomos rūšies aukų skaičius priklauso nuo to, kaip greitai iššaudys leistą dalį bei nuo medžiotojų „stebėsenos“ duomenų. Kokios stebėsenos? Kokių duomenų? Gyvuliai - tvartuose, o duomenų apie vilkų populiaciją nėra. Tai ne gatvės analfabetų rašliava, o oficialaus valstybės teisės akto, tekstas, sukurtas „profesionalių aplinkosaugininkų“, dirbančių Aplinkos ministerijoje! „Vilko apsaugos planas“, kuris pagal tarptautines sutartis buvo sukurtas saugoti nykstančiai vilkų rūšiai, tampa jų naikinimo planu. Medžiotojai skiriami aplinkos apsaugos tarnybų vadovais. Laukinių gyvūnų apskaitą, pagal naują nustatytą tvarką ne tik vykdo, bet ir prižiūri medžiotojai. Apskaitų rezultatus taip pat tiria ir patvirtina medžiotojai. Medžiotojai inicijuoja ir organizuoja į ministeriją rašomus raštus, reikalaudami naujų aukų, nes jiems vis maža. O ministerijoje dirbantys tų pačių medžiotojų būrelių medžiotojai tvirtina naujas kvotas.
Bet tai dar ne viskas. Čia tik paviršinė – oficialioji – medžioklės pusė. Į medžioklės lapus patenka tik nedidelis skaičius sumedžiotų žvėrių. Nušovus žvėrį, medžioklės lapai paliekami tušti ir paskubomis užpildomi tik tuomet, kai pasirodo reali patikrinimo grėsmė. Pakliūna tik neįgudę ar nesusimokėję duoklės. Miškuose siautėja visokio plauko brakonieriai, kurie gaudomi toli gražu ne visose apskrityse. Dažni medžioklės neblaiviame stovyje atvejai. Beje, žvėrys skaičiuojami taip pat susėdus prie buteliuko. Lietuvos miškai tampa labiau panašūs į skerdyklas, nei į prieglobstį laukiniams gyvūnams. Tokia necivilizuota veikla kelia pavojų ne tik gamtai, bet ir žmonėms, kurie gali būti sužeisti ar nužudyti neblaivaus medžiotojo. Tokių atvejų buvo net pernai metais.
„Vilkus Viešvilės rezervate stebiu eilę metų“, sako Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato Aplinkos apsaugos inspektorius Saulius Bartminas. „Žinau jų maršrutus ir laiką, maždaug kada jie vienur ar kitur pasirodys. Esu ir kelis kartus akis į akį susitikęs. Apima kartais toks jausmas, kad einant pelkynais jie tyliai stebi. Kartą teko tuo ir įsitikinti. Karšuvos girioje gyveno didelė vilkų šeima. Dar pernai šeimą sudarė 10 individų. Turiu ją užfiksuotą video įrašuose. Po rujos, kuri vyksta žiemą, vilkai išsiskirstydavo į pošeimius 2-3-5 ir gyvendavo savarankiškai. Pošeimiai yra ta pati sudėtinė visos šeimos dalis ir jie yra visi giminingi. Iki šių metų, per kelis metus buvo nušautas tik vienas šeimos vilkas ir tuo džiaugiausi. Jų migracija gana paprasta - išeina kokiai dešimčiai dienų į kitą girios kraštą, ir žinai, kad po maždaug tiek laiko sugrįš ir tiek pat laiko čia išbus. Rujos metu daugiausia laiko praleidžia rezervate. Rezervate ir apsaugos zonoje jie nemedžiojami, bet jie keliauja po visą Karšuvos girią. Rezervatas tik įeina į jų teritorijos dalį. Iš 10 vilkų šiemet liko 3 ar 4. Kur dingo kiti? Ministerijos "mirusiųjų" sąrašuose jų nėra. Labiausiai tikėtinas atsakymas - brakonieriavimas, nes vilkai nebūtų išėję už savo teritorijos ribų dėl to, kad apylinkės priklauso kitoms šeimoms.” Patikslinu, kad Karšuvos giria, kurioje yra Viešvilės rezervatas, tęsiasi per du rajonus – Tauragės ir Jurbarko. Tauragėje oficialiai nušautas vienas vilkas, Jurbarke – du. Kartoju Sauliaus klausimą : Kur dingo kiti septyni?...
Tai, kas vyksta dabar Lietuvoje neturi nieko bendro su vilkų populiacijos apsauga ir reguliavimu ir jokiais apsaugos planais. Tai tiesiog nevaldomas ir įstatymais pridengiamas žudymo azarto apakintų ir trofėjų ištroškusių medžiotojų siautėjimas, kurį įgalina, reglamentuoja ir palaiko elitinių medžiotojų būrelių nariais knibždančios valstybinės aplinkos apsaugos institucijos. Kur mes gyvename, mielieji? Kas tai – teisinė valstybė, ar korumpuotų valdininkų-medžiotojų-verslininkų kartelis? Vidury dienos įžūliai prieš mūsų visų akis yra vykdomas dar Lietuvoje nuo nepriklausomybės metų nematytas nusikaltimas prieš gamtą, plynėmis šniojami miškai saugomose teritorijose ir naikinamos nykstančios gyvūnų rūšys. Rinkome juk žaliuosius.
Ar tokią veiklą įgalinanti ir palaikanti valdžia verta savo mandatų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt arba spauskite apačioje.