Ir vis dažniau Kaune ar Vilniuje pasigirsta kaltinimų savivaldybių vadovams ar jų komandoms, suprask, jie kalti, kad kanalizacijos tinklas nesugeba atlaikyti vienos ar kitos vasaros liūties. Tai privertė mane labiau pasigilinti į šį fenomeną – Kauno ir Vilniaus valdžios kaltinimą viskuo, kuo tik įmanoma.
Iškart noriu jums aiškiai pasakyti, kad neturiu jokio išankstinio nusistatymo ir vertinu šių dviejų miestų vadovų darbus ir su tuo susijusias miestiečių nuotaikas, nieko daugiau. Taigi pabandykite atitolti nuo savo emocijų apie suskilusią plytelę ar duobę asfalte – aš kviečiu žvelgti plačiau, o ne knaisiotis po jūsų buities godas. Dėkui Jums labai, pradėkime.
O pradėkime nuo to, kad labai džiugu, jog žmonės pradėjo kalbėti apie kelius, šaligatvius, stadionus, tiltus, baseinus, parkus, skverus ar dviračių takus. Tai rodo labai svarbų pokytį mūsų miestuose. Tai rodo, kad prasidėjo realūs darbai. Suprantate, kai merais dirba zuokai, šustauskai ar imbrasai, didelių diskusijų nebuvo, nes nebuvo apie ką diskutuoti. 2010-2011 m., visai, atrodo, neseniai, Vilniui vadovavo toks Raimundas Alekna. Jūs pamenate jo darbus? Pamenate, kaip jis atrodo, ką jis veikė ir nuveikė? Būtent – nepamenate. Jūs dabar vedate į „Google“ jo vardą bei pavardę ir stebitės, kaip jūs neprisimenate Vilniaus mero. Nieko tokio – neprisimena niekas. Tai apie ką tada diskutuoti?
Niekas nieko nesitiki, niekas nieko negauna, tylu ramu, gyvenimas teka pirmyn. O va štai dabar, Matijošaičio Kaune ir Šimašiaus Vilniuje vyksta didelės diskusijos ir didelis susipriešinimas. Merai kaltinami viskuo, ypač Šimašius – jį kaltina dėl visų rangovų darbo kokybės, dėl lietaus, dėl nuošliaužos, dėl to, kad jis viešina savo darbus. Jei Vilniuje įvyktų žemės drebėjimas ir sugriūtų pastatas, jis būtų tikrai kaltinamas tuo, kad neapibėgo kiekvieno sostinės namo ir nesuskaičiavo visų plytų. Šio padriko ir labai juokingai atrodančio kaltinimų dušo egzistavimas mums rodo, kad vyksta darbai, kad žmonės tai mato, jiems rūpi, o visa tai yra pagirtina.
Verta pakalbėti ir apie darbų vertintojus-ekspertus. Kaip ir krepšinio, kaip ir futbolo, kaip ir vaikų teisių ekspertų mes turime tiek, kad visai Europai užtektų, taip ir šioje srityje – kiekvienas nekantrus puskvailis su labai nuobodžia kasdienybe atranda save kaip didžiausią urbanistą-statybos priežiūros vadovą ir ima aiškinti, kad, pavyzdžiui, niekas neasfaltuojama, o jei ir asfaltuojama, tai čia tuoj subyrės, o jei ir nesubyrės, tai po metų subyrės, o jei ir po metų nesubyrės, tai nėra kanalizacijos, o jei kanalizacija yra, tai asfalto spalva ne tokia ir išvis Kalifornijoje kelius dažo balta spalva, kad miestas mažiau įkaistų, ir mums taip reikia, nes Lietuvoje po kokio šimtmečio bus kaip Kalifornijoje, kur žiūri valdžia, atgrubnagiai, nieko nesupranta.
O jei nebesugalvoja, kaip čia prisikabinus, tai prisimena, kad niekas tuo keliu nevažiuoja, reikia kitą kelią asfaltuoti, kur žiūri planuotojai, visi durniai. Kiekvienas maišu daužtas ir pernelyg savimi užtikrintas virtuvinis specialistas, sugebantis pusėtinai išsidažyti savo butą ar namą, puola aiškinti, kad gali pasirūpinti miestu geriau, nei valdžia. Ir toks elgesys yra labai tipinis kvailesniam rytų Europos žmogui – nesuprasdamas, kiek iš tikrųjų reikia dirbti, kiek žinoti, kaip pirkti prekes ar paslaugas, kaip derinti sutartis, terminus ir, galų gale, kiek yra judančių detalių statybose, švietime ar teisinio reguliavimo srityje, šis pilietis galvoja, kad viskas yra padaroma idealiai, per pusę valandos ir už centus. Taip niekada nebuvo ir nebus. Bet ekspertai apie tai kalbėti nenori, nes reikalauti, žeminti ir šaipytis yra jų vienintelė įdomi veikla.
Taip pat yra kontekstas. Suprantate, reiktų pripažinti, kad Vilniuje bei Kaune, iš esmės palyginus, nebuvo dirbama nuoširdžiai niekada. Buvo dirbama arba dėl to, kad išrinko, arba dėl pinigų asmeninėje kišenėje, arba dėl to, kad partija labai spaudė ir ragino, tai na, negalima jau taip nieko nedaryti. Tiek Remigijus Šimašius, tiek Visvaldas Matijošaitis yra kiek kitokie – jie turi panašius tikslus ir motyvus, kurie gan aiškiai matosi – abu supranta, kad vien gražiomis kalbomis rinkėjų nebesudominsi, abu jie nori antrosios kadencijos, abu jie nori garbės ir padėkų bei besikeičiančio miesto, nes turi pakankamai savigarbos ir valdžios. Gal Visvaldas valdžios turi kiek daugiau, nes yra verslininkas ir į taisykles bei kažkokią politinę tvarką žiūri pro pirštus, kas mero kėdėje yra labiau privalumas nei trūkumas, bent jau mano akimis žiūrint.
Taigi toliau, bandant pamatyti kontekstą, reiktų suprasti, kad miestai nebuvo tam pasiruošę – savivaldybės klerkai neturi pakankamos kompetencijos, jiems mokami apgailėtini atlyginimai, darbų rangovai pripratę dirbti lyg rankos augtų iš pasturgalio, nesusidarė jokios normalios kokybiško darbo tradicijos, savivaldybės biudžetas kai kurių verslų ir net klerkų matomas kaip lesykla. Tai natūralu – iš kur ta gero darbo praktika per trejus metus atsiras? Nerealistiška tikėtis, kad, pradėję mokytis dailidės amato, po poros mėnesių jau šluostysite nosis profesionalams, o savo paslaugas parduosite geriausiems šalies klientams ir visi aikčios iš nuostabos, pamatę jūsų darbus.
Po trejų metų mokslų jūs vis dar atrodysite gan prastai, net mokydamasis vienas ir tik vieno amato, o miesto gyvenimas susideda iš, švelniai tariant, daugelio skirtingų sričių. Taigi, iš geros valios, dar bus daug klaidų, daug broko, daug terminų nesilaikymo, daug kvailų idėjų ir dar kvailesnio įgyvendinimo, kol situacija pasikeis, kol atsiras patirtis ir Kauno ar Vilniaus savivaldybės savo darbo kokybe galės pradėti lygiuotis su kolegomis bent jau mažame Vokietijos miestelyje. Panašu, kad dabartiniai merai kaip ir turi pakankamai noro ir motyvacijos, kad to siektų. Reikalauti galima daug, visko ir iškart, bet tai yra daugiau nekantraus trimečio vaiko, o ne sąmoningo miestiečio užsiėmimas.
Ir galų gale lieka didelės priešpriešos tarp kauniečių ir vilniečių klausimas. Gerbiamieji, abu miestai tik pradėjo tvarkytis, abu yra tikrai gerame kelyje ir abiems dar reikės gero dešimtmečio kryptingo, nuoširdaus ir nepailstamo darbo, kol tikrai bus galima suprasti, kurio miesto savivaldos darbo kokybė yra geresnė. Kol kas Kauno valdžia perka daugiau brangių viešųjų ryšių paslaugų, Vilniaus valdžia susiplanavusi ir atlikusi daugiau darbų infrastruktūroje, bet kol matysime ilgalaikius rezultatus, praeis šiek tiek laiko.
Bandant apibendrinti, norėčiau pasakyti, kad šaunu, jog abu miestai pagaliau išsirinko kažką, kas vertas valdžios ir dirba miestui. Ypač džiugu dėl Kauno, kuris yra pagarsėjęs savo prastais pasirinkimais, necharizmatiškais, geriančiais, aplinkoje nesigaudančiais merais. Dabar belieka tik raginti, sveikinti ir motyvuoti valdžią daryti dar daugiau, dirbti atsakingiau, siekti kokybės. Vertinkite, ką turite, pagalvokite, prieš nustatydami savo virtuvinio eksperto toną ir džiaukitės vis gražėjančiais mūsų dviem didžiausiais miestais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.