Pasipylė sveikinimai socialiniuose tinkluose, straipsniai interneto portaluose ir užkurta įvairiausių su Rūtos sėkme susijusių kultūrinių referencijų bei vienadienių juokelių gamyba (pvz., „Šiandien man gimė sūnus. Pavadinsiu Rūta“).
Rūtos istorija tikrai išskirtinė ir ypač palanki sensacijų kūrėjams: jaunutė mergaitė, kurios nelepino gyvenimas, kovojanti su tikromis profesionalėmis, jau pasiekusiomis puikių rezultatų svarbiausiose varžybose, liejanti ašaras po netikėtai užtikrintų pergalių ir savo laimėjimus skirianti tėvynei Lietuvai. Ko daugiau reikia šių laikų Pelenės istorijų ištroškusiai spaudai? Bet mes pažvelgsime į šią istoriją kitu kampu, kuris žiniasklaidos kažkodėl liko menkai pastebėtas ir aptartas.
Pasirinkime du teiginius, kurie sulauktų visiškai skirtingų komentatorių vertinimų: „Jauna perspektyvi plaukikė iš Lietuvos išvyksta gyventi ir treniruotis į Didžiąją Britaniją, Plymouth‘o plaukimo akademiją“ ir „Rūta Meilutytė laimi pirmąjį aukso medalį Lietuvai Londono olimpinėse žaidynėse“. Akivaizdu, kad pirmasis iš teiginių susilauktų neigiamos reakcijos, galbūt net būtų prisiminta Donatos Rimšaitės istorija (penkiakovininkė, pabėgusi į Rusiją ir priėmusi piletybę, suviliota gerų gyvenimo ir treniruočių sąlygų) ir pasipiltų kaltinimai valstybės išdavimu, apeliavimas į tai, kad, nepaisant visų aplinkybių, būtina likti ir tenkintis tuo, ką gali duoti menkas mūsų sportininkų finansavimas.
Tačiau antrasis teiginys yra absoliučiai teigiamas, keliantis euforiją visiems sporto mėgėjams ir savo šalies patriotams. Pats laikas atsisakyti vienpusiško požiūrio ir sujungti šiuos du teiginius, parodant, kokią naudą Lietuva turėjo iš to, kad Rūta laiku išvyko ten, kur jai buvo suteiktos tinkamos sąlygos, leidusios parodyti visas fizines galimybes olimpiados metu.
Deja, bet Lietuva neturi nė vieno olimpinius standartus atitinkančio baseino ir tokie laimėjimai, žinant šį faktą, atrodo itin paradoksaliai. Reikia pripažinti, kad jei ne anglas treneris Jonas Ruddas ir anglų suteiktos sąlygos, mes dabar nesidžiaugtume medaliu, o gal net ir Rūtos dalyvavimu Olimpinėse žaidynėse.
Dažnai kalbame apie emigracijos žalą, būtinybę grąžinti „nutekėjusius protus“ į Lietuvą, nesusimąstydami, kad, galbūt, čia dar nėra tokių sąlygų, kuriose tie talentai galėtų atsiskleisti ir jų sugrįžimas būtų tolygus regresui. Be to, labai retai kalbama apie tai, kad emigracija visai nėra lygi valstybės išdavystei ir, dauguma atvejų, emigrantai, gyvendami užsienyje, ypač supranta savo prisirišimą prie tėvynės ir patriotizmo, savo etninių šaknų, tradicijos tąsos svarbą.
Rūta – puikus to pavyzdys. Kad ir kiek britai kalbėjo apie galimą jos atstovavimą Didžiajai Britanijai ir savo indėlį į jos laimėjimą, ji nepabūgo net nacionalinio transliuotojo BBC eteryje viešai pareikšti, kad jos pergalės yra skirtos Lietuvos garsinimui ir kad ji visada liks ištikima savo šaliai. Ar tai ir nėra tikroji Lietuvos garbė? Ir ar ji būtų galėjusi tai plačiai pareikšti, jei pasiruošimas Olimpiadai būtų vykęs avarinės būklės mūsų šalies baseinuose, kurie tinka tik mėgėjiškoms varžyboms?
Todėl susitaikykime su tuo, kad emigracija gali tapti paskutiniu šansu garsinti Lietuvą, kad ir kaip smarkiai tai nepatiktų mūsų „savo kiemo“ patriotizmui, kuris nepajėgia suprasti, kad lietuvybei nėra sienų.
Valstybė negali uždaryti tavo talento ir jis neprivalo būti atiduotas pusvelčiui, vien vedant naivaus įsitikinimo, kad taip dera atiduoti skolą tiems, kurie jį išugdė. Kartais daug didesnį indėlį savo valstybei galime suteikti veikdami už jos ribų. Tai, beje, dera priminti ir mūsų politikams, ypač už užsienio politiką atsakingai Prezidentei (skubėjusiai sveikinti Olimpinę čempionę), kuri, rodos, visiškai pamiršo apie veiklą tarptautinėje politikoje ir dažnai leidžiasi į vietinės reikšmės konfliktų sprendimą ar net jų kurstymą.
Savu laiku Prezidentas V. Adamkus puikiai pasinaudojo galimybe, pareikšdamas principinę, aiškiomis provakarietiškomis vertybėmis grįstą poziciją, kad Lietuva sustiprintų patikimo partnerio ir pagalbininko derybose vaidmenį revoliucijų persmelktų Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu ir mes vis dar gauname tam tikrus politinius dividendus – gruzinai vis dar vertina mus kaip draugiškiausiai nusiteikusią tautą, Ukrainos bei Baltarusijos opozicija viltingai laukia mūsų užtarimo.
Kol nesugrįšime prie supratimo, kad užsidarymas savame kieme visada atneša tik žalą, liksime valstybe, kuriai teks didžiuotis tik sau rūpimais įvaizdžiais, bet ne tarptautinio lygmens rezultatais. Užtenka kalbėti apie emigraciją, kaip apie išsivaikščiojimą, pats laikas pradėti suprasti emigracijoje įgytos patirties ir jos teikiamų galimybių įsisavinimo naudą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!