Pažįstu žmonių, kurie penkerius ar dešimt metų negali susilaukti vaikų. Nemažai jų deklaruoja ir jau net ir save yra įtikinę, kad jų ir nenori ar kad šuo yra jų geriausias vaikas, nors puikiai žinau ar nutuokiu, kad jie visada šeimą įsivaizdavo tik su dviem ar trim vaikučiais.
Mūsų su vyru istorija netruko taip ilgai, galime pasidžiaugti ir tuo.
Negailestingas verdiktas
Prieš trejus metus pradėjome planuoti vaikelį. Kadangi metų jau ne dvidešimt, po pusės metų nesėkmės kreipėmės į gydytojus – vaisingumo specialistus. Išgirdome negailestingą diagnozę – visiškas kiaušintakių nepraeinamumas ir yra likę du keliai: kiaušintakių operacija (sėkmės tikimybė 10 proc. ir ženkliai padidėja negimdinio nėštumo rizika – ačiū, ne), arba pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje (angl., in-vitro fertilisation arba IVF). Gydytoja dar pridūrė: „Žinote, pas kitas moteris būna bent kažkiek prateka, na, o pas Jus – visai ne. Tad natūralus pastojimas būtų stebuklas.“ Stebuklais netikėjome, tad beliko tik antrasis variantas – IVF.
IVF – kas tai?
Lietuvių kalboje dažniausiai vartojamas terminas „dirbtinis apvaisinimas“ labai prasilenkia su realybe, todėl sąmoningai vartoju ir pabrėžiu pagalbinio apvaisinimo sąvoką. Apvaisinant mėgintuvėlyje nėra nieko dirbtinio. Ir IVF vaikutis nėra ir nebus niekuo skirtingas nuo kitų. Na, jis gali skirtis nuo kai kurių vaikučių nebent tuo, kad jis bus be galo be krašto mylimas, nes bus labai labai išlauktas.
IVF procedūra ir reikiami vaistai kainuoja apie 3000 eurų (10 000 litų). Valstybė nekompensuoja šių išlaidų net iš dalies... Tad kiek yra nevaisingų šeimų Lietuvoje, kurios negali net pasvajoti apie IVF arba tuo tikslu parduoda savo turtą ar ima paskolas? O kas jeigu vienos procedūros nepakanka? Gali nepakakti ir dviejų... Kas tada?
Procedūros kaina yra tik viena baisioji IVF sudedamoji. Kita, drįstu sakyti, dar šiurpesnė dalis, yra moralinė ir psichologinė. Tai yra procesas, kuriam reikia nemažai jėgų. Ypač jeigu prireikia ne vienos procedūros.
Su IVF nesusidūrę žmonės dažnai nustemba išgirdę, kad tai nėra 2-3 dienų reikalas. Neturiu nieko bendro su medicina, bet iš savo patirties procesą bandysiu apibūdinti visiems suprantama kalba. Jis trunka 4-5 savaites. Pirmąsias 2-3 savaites kasdien tuo pačiu metu moteriai į pilvą leidžiami vaistai (dažniausiai – du), dažnai lankomasi pas gydytoją apžiūrai ir konsultacijai.
Vaistai reikalingi tam, kad susiformuotų kuo daugiau folikulų su kiaušialąstėmis ir kad apsaugotų kiaušialąstes nuo ovuliacijos. Kiaušialąstėms pakankamai subrendus, atliekama sudėtingoji procedūra – jų išpunktavimas. Tai yra daroma su visiška nejautra. Tuomet išpunktuotos kiaušialąstės laboratorijoje atrenkamos, parengiamos apvaisinimui ir apvaisinamos. Laukiama 3 arba 5 dienas. Kiekvieną dieną su nerimu stebima, kiek apvaisintų embrionų išgyvens. Kasdien jų skaičius mažėja maždaug dvigubai!
Taip, išgyvena toli gražu ne visi, vieni būna stipresni, kiti silpnesni. Po 3 arba 5 dienų laboratorijoje atrinkti „stipriausieji“ embrionai perkeliami į gimdą. Paprastai perkeliami 2 arba 3 embrionai (jeigu pasisekė ir jų „geros kokybės“ susiformavo daugiau, kitus galima šaldyti ir naudoti kitą kartą). Tuomet prasideda dvi laukimo savaitės, po kurių daromas kraujo tyrimas nėštumo nustatymui.
IVF nepasisekė du kartus
Mums teko praeiti IVF procedūras du kartus. Abu nesėkmingai... Prieš pradedant procedūrą su vyru buvome sutarę, kad į viską žiūrėsime optimistiškai, adatas į pilvą badysime su šypsenomis veiduose ir tikėsimės geriausio. Tiesa, prieš antrą bandymą taip pat sutarėme ir nedėti per daug vilčių. Bet kaip jų gali nedėti, kai kiekvieną dieną gyveni su mintimis ir maldomis, kad šįkart pasiseks.
Negaliu žodžiais apsakyti to jausmų ir minčių kratinio, kuris apimdavo išgirdus neigiamus kraujo tyrimo rezultatus. Širdys plyšo... Juk iki tol mėnesį ar daugiau jau gyvenome su mintimi, kad pagaliau laukiamės kūdikio! Tai ir skausmas, ir neviltis, ir netektis, ir pyktis (ant savęs, kad galbūt kažką padariau negerai, ant aplinkinių, kad galbūt manęs nesuprato ir nepalaikė, ant aplinkybių, kurios pasisuko taip, lyg kažkas būtų tyčia jas prieš mus pasukęs, ir ant viso pasaulio...), ir baimė, savęs gailėjimas ir dar daug kas. Fiziškai atsitiesti ir pasirengti kitam bandymui (tam reikia maždaug 3 mėnesių) yra kur kas lengviau nei pasiruošti morališkai. Ypač po antrojo karto.
Rytų medicina išgelbėjo
Esu be galo laiminga, kad mums gyvenimas, sėkmė, likimas ar dar kažkas viską sudėliojo taip, kad trečio bandymo ir nebuvo. Laimingo atsitiktinumo dėka aš patekau pas puikų rytų medicinos specialistą ir po 4 mėnesių gydymo akupunktūra, masažais, homeopatinėmis priemonėmis pamačiau taip ilgai lauktą teigiamą nėštumo testo rezultatą!
Žinau, kad skamba neįtikėtinai, ir mes patys, būdami racionalūs žmonės, tuo sunkiai galėjome patikėti. Tačiau kartu tai akivaizdu: kompetentingi vaisingumo specialistai davė 0 proc. tikimybę, du IVF buvo nesėkmingi, o rytų medicinos ir teisingo nusiteikimo pagalba po 4 mėn. pastojau natūraliai.
Šio gydymo dėka sveikau ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Kaip sako mane gydęs daktaras, buvau gydoma aš (žmogus), o ne simptomai (nevaisingumas). Aš tarsi buvau pamiršusi, nuo ko gydausi, o kiekvienas vizitas man reiškė pertraukėlę nuo visų rūpesčių ir kasdienių darbų. Net ir besilaukdama, iki šeštojo nėštumo mėnesio, aš tęsiau gydymą akupunktūra, kadangi man tai buvo malonus laiko praleidimas ir atsipalaidavimas.
Teisingumo dėlei reiki paminėti ir tai, kad šis gydymas kainavo kur kas mažiau nei vienas IVF bandymas.
Psichologinis nusiteikimas – pusė darbo
Dabar žinau, kad psichologinis nusiteikimas yra pusė darbo. Vienas svarbiausių veiksnių buvo tai, kad man pagaliau pavyko išmesti iš galvos mintį, kad mano šansai pastoti yra lygūs nuliui (o ją juk man įskiepijo profesionalus vaisingumo specialistas, aš ir patikėjau!), bei gera linkme susidėlioti kai kurias kitas mintis. Tą bandymų, nesėkmių ir nusivylimų laikotarpį nenuleisti rankų ir eiti pirmyn man labai padėjo vyro palaikymas, artimųjų supratimas, keli pokalbiai su psichoterapeute, taip pat tai, jog pradėjau daugiau sportuoti, rūpintis savo mityba.
Jėgų ir pasitikėjimo man pridėjo ir perskaitytos kitų moterų istorijos bei vienos olandų žurnalistės parašyta biografinė knyga. Žinojimas, kad nesi viena, ir tai, kad jeigu pavyko kitoms, gal pavyks ir tau, leidžia suprasti ir patikėti, kad tavo šansai nėra lygūs nuliui. Todėl ir aš nusprendžiau netylėti ir parašyti visoms toms ir visiems tiems, kuriems šiandien reikia to žinojimo. Prisiminkite, kad net ir išgirdus negailestingą gydytojo verdiktą ar patyrus nesėkmę, dar ne viskas prarasta, dar yra alternatyvų, ieškokite jų.
Prašymas medikams
Neturiu priekaištų mane gydžiusiems ir IVF dariusiems specialistams. Tačiau kartu tikiuosi atkreipti medikų dėmesį ir prašau: neskelbkite norintiems susilaukti vaikelio tokių negailestingų verdiktų! Juk net patys pripažįstate, jog šioje vaisingumo ir akušerijos srityje yra dar nemažai nežinomųjų. Mums pavyko su diagnoze nesusitaikyti, tačiau ne kiekvienai porai tai pasiseks.
Kreipimasis į Lietuvos politikus
Galiausiai, rašydama noriu prisidėti prie moterų, kurios išdrįsta apie nevaisingumo problemas kalbėti garsiai ir tikisi, kad bent vienas kitas Lietuvos politikas į tai atkreips dėmesį ir imsis keisti Lietuvos teisinę bazę.
Gerbiamieji, būtina pagaliau priimti realybę atitinkantį pagalbinio apvaisinimo įstatymą ir kitus reikiamus teisės aktus bei imti kompensuoti (bent iš dalies) nevaisingumo gydymo kaštus. Pabrėžiu, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas turi būti atitinkantis realybę, o ne toks kokį siūlė „darbiečiai“.
Jų siūlytas projektas numatė draudimą sukurti daugiau embrionų, nei jų bus patalpinta į moters gimdą, leido sukurti tik tris embrionus ir net neužsiminė apie gydymo kaštų kompensavimą iš valstybės biudžeto. Prisiminkite, kokia yra IVF procedūra, ir kad tik dalis sukurtų embrionų pasiekia tokią stadiją, kad gali būti perkeliami į moters gimdą. Minėtas įstatymo projektas, jeigu būtų priimtas, vietoje pagalbinio apvaisinimo sureguliavimo visai užkirstų kelią sėkmingai atlikti šias procedūras.
Jau ilgą laiką rengiamas netradicinės medicinos įstatymo projektas taip pat pagaliau turėtų išvysti dienos šviesą. Manau, jis leistų atriboti šarlatanus nuo tikrųjų rytų ir kitos alternatyviosios medicinos specialistų bei kompensuoti tam tikras procedūras iš valstybės biudžeto.
Esu patriotė, tikiu Lietuva ir viliuosi, kad jau ilgai nebūsime taip gėdingai atsilikę šioje srityje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norėdami pateikti ir kitą požiūrį, DELFI kreipėsi į Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoją Heraldą Stankevičių, su kuriuo pasikalbėjo apie tai, ar įmanoma pastoti, kaip kad pasakojo skaitytoja, „po 4 mėnesių gydymo akupunktūra, masažais, homeopatinėmis priemonėmis“.
Gydytojo teigimu, visi būdai, kurie padeda moteriai pastoti, jei jie yra saugūs, gali būti naudojami. Vis dėlto, reiktų pagalvoti, ar jie išties bus efektyvūs.
„Būkime realistais, jeigu tikrai pažeisti kiaušintakiai, galima taikyti kokią norisi akupunktūrą, ji tikrai nepadės, – kalbėjo H. Stankevičius. – Jeigu kam nors kas nors padeda, aš visada sakau „už“, bet mano nuomonė yra tokia, kad reikia naudoti realius metodus, kurie yra pagrįsti įrodymais. Ką tai reiškia? Yra atlikti tam tikri tyrimai, ištirtas tam tikras žmonių skaičius ir įrodyta, kad tas metodas yra efektyvus ar neefektyvus.“
Jis sakė neįsivaizduojantis, kaip akupunktūra galėtų padėti, jei yra ovuliacijos sutrikimas ar spermatogeninis sutrikimas vyrui, kai sperma negali apvaisinti kiaušialąstės. Nerasite vaisingumo sutrikimo korekcijos metodikos, kurioje rekomenduojama naudoti akupunktūrą, nes nėra patikimų tyrimų įrodančių, kad ji efektyvi ir saugi.
Pasak gydytojo, esant kiaušintakių nevaisingumui, gydymo būdai yra du – chirurginis (kai atstatoma kiaušintakio anatomija, jei jis nėra per daug pažeistas) arba pagalbinis apvaisinimas. Vis dėlto, pirmiausia reiktų nustatyti, ar gydymas apskritai reikalingas.
„Jeigu tai yra nežymus sveikatos sutrikimas, tarkim, dėl gyvenimo būdo ar mitybos, tai gal reikia sustoti, pamąstyti, kažką daryti kitaip. Jeigu per mažai judi, galbūt reikia daugiau pasimankštinti, jeigu turi per daug darbo, gal reikia jo kiekį sumažinti, jei neišsimiegi, pamiegoti, sveikai pasimaitinti. Ir tu pasveiksi, nes iš tikro medicina išsprendžia tik 10 proc. sveikatos problemų, kita – paveldėti genai, gyvenimo būdas, aplinka“, – kalbėjo H. Stankevičius.
Jis sakė galintis papasakoti ne vieną stebuklingo pastojimo istoriją, tačiau, pašnekovo manymu, jos dažniausiai įvyksta tuomet, kai nėra aiški priežastis, kodėl porai nepavyksta pastoti.
„Kada labiausiai tokie „stebuklingi“ metodai padeda? Tais atvejais, kai nevaisingumas yra neaiškus – ir vyrui viskas tvarkoj, ir moteriai viskas gerai, bet ji nepastoja. Tais atvejais paprasčiausiai užtenka laukimo. Jeigu jie yra jauni, sveiki žmonės ir nėra kokių nors aiškių nevaisingumo priežasčių, tais atvejais tikrai galimas pastojimas, tik tiesiog reikia ilgesnį laiką, pavyzdžiui, dar metus palaukti. Šiais atvejais ir įsikiša įvairiausi užkalbėtojai, ekstrasensai, homeopatai ar akupunktūrininkai. Ši situacija jiems labai dėkinga – nėra pažeistas kiaušintakis, nėra ovuliacijos sutrikimo, normali spermograma ir įvyksta „stebuklas“, – kalbėjo gydytojas.
Tiesa, jam yra tekę būti liudininku ir atvejais, kai moterys iš tiesų pastojo netikėtai.
„Tarkim, moteris turi vienoje gimdos pusėje kiaušidę, neturi kiaušintakio, o kitoje pusėje turi kiaušintakį, bet neturi kiaušidės ir kažkaip sugeba pati savaime pastoti į gimdą, kai atrodo, kad tai yra neįmanoma. Arba tarkim pastoja moteris, kai yra didžiausios miomos, 45-eri metai, jau premenopauzė ir, atrodo, jokiais būdais negali būti vaisinga, o pastoja, – prisiminė H. Stankevičius. – Čia tuos stebuklingus atvejus galima vardinti ir vardinti, bet reikia atminti, kad stebuklai įvyksta retai. Svarbiausia suprasti, kad vienas atvejis, kai vienai moteriai padaro akupunktūrą ir ji pastoja, nereiškia, kad ji pastojo dėl tos akupunktūros, tai yra atsitiktinumas – neįmanoma to įrodyti.“
Pašnekovas pasakojo, kad jam pačiam yra tekę lankytis Kinijoje, kur gydymas akupunktūra yra itin populiarus. Jo teigimu, Lietuvoje į šį gydymo būdą žiūrima kaip į stebuklą, tačiau tarp kinų jis toks populiarus tik todėl, kad šalyje šiuolaikinė medicina yra brangi ir ne visiems prieinama, tad kinai ir renkasi alternatyvą - akupunktūrą, jų tradicinę mediciną ir jei nepasveiksta tik tada kreipiasi į gydytojus.
Apie homeopatiją jis turi griežtesnę nuomonę.
„Su visa atsakomybe galiu pasakyti, kad homeopatija yra didžiausia XXI a. apgavystė. Placebas, pateikiamas už vaistą, o placebinis efektas tikria veikia. Senai žinoma, kad jeigu žmogus tikisi pasveikti, organizmas turi tam galimybių, jei liga nėra mirtina, labai pavojinga gyvybei ar apskritai sveikatos pakenkimo atžvilgiu, tai jis gali pasveikti netaikydamas homeopatinių ir kitokių "vaistų", pagulėti, pailsėti, tinkamai maitintis ir tai įvyksta savaime. Tai nėra stebuklas.“
Vis dėlto, H. Stankevičius juokavo, kad jei padeda, galima naudoti nors ir švęstą vandenį.
„Jeigu jums padeda, naudokite akupunktūrą, homeopatiją, tepkite švęstu vandeniu – ką jūs norit, tą ir darykit. Jeigu tai padeda, tai yra gerai, bet aš kaip specialistas privalau pasakyti, kad tai iš tikro remiasi tiktai tikėjimu“, – savo nuomonę išdėstė gydytojas.