Kai kurios moterys palaikė merginą, ne viena negailėjo skaitytojui aštrių žodžių ir tiesiai vadino jį „šykštuoliu“.
„Palaikau merginą. Ir jokia ji ne barakuda. Kiek esu iš širdies mylėjus, nieko nereikalavusi, nors tie vyrai piniguose vartėsi, nieko negavau – nei emocinio, nei materialaus pasitenkinimo. Tiesiog jiems labai patogu bendrauti ir naudotis.Tokiu atveju pasijunti blogiau už prostitutę. Meile nebetikiu. Ir kam tas vyras, jei nieko suteikt negali, gal dar jį reikės išlaikyt? Kas tarp kojų, tai ne turtas, jeigu ką. Musu vyrai – žiauriai išlepinti, neadekvačiai save vertina, save išaukština vien tuo, kad jis vyras... Ir norai – princesės gražuolės tobulo veido, kūno, pasiturinčios, puikios šeimininkės ir asės lovoje...“, – mintis dėstė skaitytoja „Ojojoj“.
„Nusipirko „iPhone“, na ir ką? Jį net vaikai pradinėse klasėse turi šiais laikais, dabar nebe tie caro (...) laikai, telefonas – pirmo būtinumo reikmuo, o kokį ji nusipirko, jos reikalas, ne jūsų, o ar jus išnaudojo, kad nusipirko „Iphone“?“, – stebėjosi kita mergina.
Vienai skaitytojai, prisistačiusiai slapyvardžiu „Mot.g.“, vaikino aprašytas elgesys pasirodė paprasčiausias nesirūpinimas mergina.
„Oi berniuk, berniuk... Esi skurdus šykštuolis ir tiek. Skaičiau šitą istoriją ir man buvo gaila tiek tavęs, tiek merginos. Visiškai nesugebi pasirūpinti moterimi: nei jos komfortu, nei saugumu. Skaitant susidarė įspūdis, kad abu turite didelių finansinių problemų – tai nėra malonu, bet su tuo susitvarkyti galima. Tik noro ir supratimo reikia. O kol kas tau puikiai tinka apibūdinimas iš poemos vaikams: „Nors tave ir žmonės gira/ Bet esi netikęs, vyre!“ (J. Marcinkevičius, „Grybų karas“) Susiimk, kelk sau pačiam aukštesnius reikalavimus, tuomet išmoksi patenkinti savo poreikius, išmoksi rūpintis savo moterimi ir viskas bus gerai“, – vaikinui patarė skaitytoja.
Pasak jos, perskaičiusi jo istoriją, ji pati pasijuto „barakuda“.
„Kodėl? Todėl, kad ir mano kelyje buvo pasitaikęs šykštuolis, o gal labiau net ne šykštuolis, o savimyla egocentrikas. Šalia jo nesijaučiau moterimi, nesijaučiau mylima, lepinama ir saugi. Skirtumas tik tas (lyginant su tavo istorija), kad finansinių problemų nei jis, nei aš neturėjome, o aš mokėjau puikiai pati savimi pasirūpinti ir realiai tai man iš jo nieko nereikėjo. Bet juokinga būdavo sulaukti iš jo priekaištų, kad aš niekada pagalbos neprašau, viską pati darau. O kaip gi prašysi, jei po to turi jaustis tokia skolinga... Dažniausiai atostogas organizuodavau aš, pasirūpindavau ir viešbučiu, ir transportu ir niekuomet išlaidų nedalinau pusiau – kas kviečia, tas ir moka – tokia mano logika. Labai nemėgstu smulkmeniškumo ir „centų skaičiavimo“, todėl man priimtiniausias variantas buvo už abu mokėti pačiai. Tais retais atvejais, kai išvyką organizuodavo jis, tai vėliau paskaičiuodavo man ir už nakvynę, ir už kurą, ir kitas išlaidas, jei tokių būdavo – man tai būdavo nemaloniai juokinga, kažkaip pernelyg smulkmeniška. Kavinėse irgi mokėdavome kiekvienas už save arba aš už abu. Kartais sumokėdavo ir jis – matyt, tinkama mėnulio fazė būdavo. Gėles irgi pati sau nusipirkdavau, nes jam gėlės nepatiko, nors kartais ir jis jų man nupirkdavo. Dovanos... Na... Kam tos dovanos?! O man dovanos patinka. Patinka gėlės. Patinka vakarienė restorane. Patinka dėmesys ir lepinimas. Tai, tavo vertinimu, aš barakuda“, – svarstė moteris.
Kaip rašė neprisistačiusi skaitytoja „X“, kurią irgi nustebino vaikino pasakojimas, tokių vyrų ji pati pažinojo ne vieną.
„Pažinojau tokių šykštuolių ne vieną. Vienas aprėkė ir vos ne primušė savo dirbančios sugyventinės sūnų, kai grįžęs namo pastebėjo, kad trūksta poros saldainių, kuriuos ji nupirko (tik mano draugas jį sulaikė, aišku, moteris vėliau jį paliko, bet, mano manymu, vaikui toks gyvenimas su tokiu mamos draugu pakenkė – jis net duonos kąsnelius skaičiuodavo, neleisdavo praustis ir t.t.). Kitas eidavo valgyti pas mergas – tipo, teikė seksualines paslaugas už maistą. Vienžo, jokios meilės ar net simpatijos rašinyje nematau. Kai aš draugavau su mylimu vaikinu, neskaičiavau, ką jam perku ar duodu, o jei skaičiuoji būdamas įsimylėjęs, tai būk žmogus – rinkis vienatvę“, – skaitytojo elgesį savaip interpretavo skaitytoja.
Pasak jos, toks buvęs ir jos tėvas.
„Mano tėvas (beje, irgi vienas iš šykštuolių) susikrovė nemažą turtą, bet mamai, kai ši prieš pensiją neteko darbo (ir jau nebeįstengia jo dėl amžiaus susirasti), net valgyti neduoda normaliai, visą vaikystę mus, vaikus, rengė smetoninių laikų skudurais bei batais su išlindusiomis vinimis, kurios labai durdavo pėdas (tai buvo XX a. 8-9 deš.), valgyti iki soties gaudavome tik pas senelius bei Kalėdas ir Velykas ir t.t. Todėl sakau tokiems: nekurkit šeimos, jei gailite savo mylimajai ar mylimajam nupirkti autobuso bilietėlį, pavaišinti picos gabalėliu ir pan. Neieškokit mylimųjų tarp žmonių, jei Jūsų meile tapo pinigai. Suprasčiau, jei rašytų, kad mergina išviliojo bent kelis tūkstančius eurų, automobilį, butą, namą, žemės sklypą ar pan. (paprastai tokius dalykus gauna buvusios turtingų vyrų žmonos per teismus). Taip, tokią pavadinti barakuda galima, bet šiuo atveju kabinėtis prie suvalgyto duonos kąsnio – tai jau asmeninis šykštumas ir nieko daugiau. Beje, yra šykštuolių ir tarp moterų. Man teko sutikti vyrą, kurio motina vyrui ir vaikams pietų įdėdavo vandens – daugmaž atsigersite daug vandens ir valgyti nebenorėsite“, – diskusijų skiltyje patirtimi dalijosi moteris.
Paskatinta vaikino istorijos, ne viena skaitytoja diskusijų skiltyje papasakojo apie savo patirtį su vyrais, kurie, jų manymu, joms davė per mažai.
„Turėjau tokį – pasiūlė kartu perpus pirkti sklypą namui, pasipiršo su viena rože, be žiedo. Visąlaik skaičiavo, kiek kam kainuoju, tad bendros išvykos būdavo gal tik į mišką grybauti, ir tai draugų automobiliais. Vienąsyk buvome Šventojoje, tai mokėjau pati. Todėl jam pasipiršus pasakiau „Ne“. Radau kažkokią priežastį, o vėliau – rimtą ir išsiskirti (aptikau kitos moters pėdsakus). Ir neatsidžiaugiu, tuoktis būtų buvusi baisi klaida – vėliau vyras prasigėrė, jo platūs verslo užmojai (makaronai mano ausims) žlugo. Vėliau paaiškėjo, kad jis visai nesijautė verslininku ir taikėsi į mano gerbūvį, mat mano gyvenimo lygis nuolat kilo. Nebuvau materialistė, bet tiesiog negerbiau vyrų, kurie uždirbdavo mažiau už mane. Sunku į vyrą žiūrėti kaip į Dievą, jei jis už tave silpnesnis. O jei nežiūri kaip į Dievą, tuomet pradedi pastebėti trūkumus, ir santykiai greitai baigiasi...“ – savo patirtimi dalijosi skaitytoja.
„Teko man draugauti su vienu tokiu, kuris labai lenktus nagučius į save turėjo, tik kad jis nebebuvo jau studenčiokas, o gana nežemo lygio architektas. Pats pakviesdavo mane ar pietų, ar vakarienės, ir žiūrėk tu man, niekad su savimi pinigų neturėdavo. Gali nutikti, kad vieną du kartus pamiršti piniginę namuose ar neišsigrynini pinigų iš kortelės, bet pas jį tokia situacija būdavo nuolat. Kiek tik susitikdavom, mokėdavau aš, „skupumo“ neišpasakyto buvo. Jis tikrai turtingesnis už mane buvo, bet tiek jau to. Visos jo kalbos sukdavosi tik apie pinigus, akcijas, investicijas ir kaip daugiau uždirbti, ir vis nuolatiniai skundai, kaip mažai jis uždirba. Su tokiu žmogumi tikrai nelengva bendrauti, mūsų keliai po kokių pusantrų metų išsiskyrė. Praėjo jau 15 metų, bet žmogutis vis dar vienas“, – pasakojo skaitytoja Joana.
„Nusipirk automobilį, kad mane visur vežiotum, kad kiekvieną dieną mane namo parvežtum po darbo“ – tokį reikalavimą DELFI skaitytojas išgirdo iš savo merginos. Vaikinas atvirame savo tekste papasakojo apie nuolatinius antrosios pusės priekaištus dėl pinigų, kurių neva jis merginai skiria per mažai. Klausiame Jūsų – ar esate draugavę su žmogumi, kuris pinigus vertino labiau nei jausmus?
Kviečiame atvirai pasidalyti savo istorija. Vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – A. Eidinto „Ieškok Maskvos sfinkso“ ir O. Truc „Paskutinis lapis“. Visą informaciją rasite čia.