Savo patirtyje taip pat matau, kaip neprotingai elgdavausi, nesėkmes, nesupratimą, pyktį, nepasitenkinimą ir visokias smulkias ar didesnes problemas palikdamas toliau keroti galvoje, manydamas, kad kiti manęs nesupras. Ne retai mažos problemos, laiku jų neišsprendus, užaugdavo iki sudėtingų galvosūkių ir galvoskausmių, kuriuos įveikti neužtekdavo išgerti arbatos ar pamedituoti.
Trumpas ir paprastas pavyzdys iš mano gyvenimo, kai išsikalbėjimas išgelbėjo santykius.
Rakina duris – taip garsiai, panašu, kad spynos nekenčia visu savo kūnu ir siela. Arba nekenčia manęs, bandydama, kaip galima labiau paveikti mano gerą nuotaiką. Tas gerumas dingo su pirmu rakto pasukimu ir panašu, kad šiandien jau neatsiras. Kalbu apie savo buto bendranuomininkę ir laikus, kai studijavau Kaune.
Niekada nemaniau, kad gyventi su kitais yra taip sunku. Paauglystėje gyventi su tėvais ir broliais ar seserimis buvo sunku. O gyventi su tavimi nesusijusiais žmonėmis, su visiškai skirtingu jų grožio, tvarkingumo, draugiškumo supratimu yra žymiai sunkiau. Ir kartais tai gali būti nepakeliama. Taip buvo man.
Kai mano buto draugė grįždavo iš paskaitų vėlai vakare, kiekvienas durų dūžis ar rankenos pasukimas mane supurtydavo. Ir ne dėl to, kad esu jautresnis už kitus. Atrodė, kad Rugilė specialiai mane erzina, trenksmais ir garsais mėgindama trapius mano nervus. Buvau beveik įsitikinęs, kad ryte, darydama pusryčius ji šoka kokį nors puodų šokį, su visais pabarbenimais, pabūgniavimais, bandydama išgauti kuo įvairesnių ir skambesnių puodų garsų.
Mintyse keikdavau savo buto draugę įvairiausiais epitetais ir kurdavau keršto planus, kaip ir man surengti panašų garsų karnavalą kokį pirmadienio vidurnaktį. Taip mes pradėjome karą. Pamažu Rugilė pradėjo suprasti, kad ant kulnų naktį vaikštau su tikslu nutraukti jos saldų sapną, o nešvarias lėkštes specialiai sukraunu ant tos stalo dalies, kur dažniausiai sėdi ji. Koridorių pradėjau siurbliuoti tik iki pusės, nes ana dalimi vaikšto tik Rugilė. O šiukšlių specialiai nenešdavau tol, kol nesusikaupdavo bent trys maišai prie lauko durų, gal miela mano buto draugė susiprotės vieną kartą imti ir išnešti nelemtas šiukšles.
Kol vyko mūsų psichologiniai mūšiai, supratau, kad karo nelaimės nei viena pusė. Todėl vieną vakarą nusprendžiau nebetylėti, pasakyti viską, ką galvoju. Kodėl taip ilgai delsiau?
Tada nežinojau, dabar suprantu, kad tai buvo paprasta gėda. Gėda pasijausti silpnesniu, pirmam bandant taikytis, sakant, kad aš pralaimėjau, tu geresnė, tu valdai situaciją. Gėda susitaikyti su savimi, priimti kito netobulumą, pripažįstant kad ir aš netobulas, kad ir aš klystu, priimu kvailus sprendimus arba esu tiesiog kitaip auklėtas. Galiausiai, man buvo gėda jausti ir šiuo jausmu pasidalinti, parodant, koks aš, kaip aš jaučiu.
Ir tikriausiai aš jaučiu kitaip nei jaučia mano buto draugė Rugilė. Bet aš jaučiu. Tą vakarą išsikalbėję ir pasipasakoję, kokie mūsų įpročiai nesiderina, kas kiekvienam nepatinka, ką norėtume keisti ir koks būtų tobulas sugyvenimas šiame bute, mes daugiau nebesipykome. Atslūgo namuose tvyrojusi įtampa, atrodo, kad butas prisipildė šviesos. Vakarais mes specialiai taikydavome laiką, kad vakarienę valgytume kartu, nes galima pasikalbėti, padiskutuoti.
Nebijokite kalbėtis, kaip jaučiatės ir pabūti dažniau begėdžiais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Jausmai gėdos nedaro. Atėjus pavasariui „Jaunimo linija“ pradeda begėdystės skatinimo kampaniją ir kviečia DELFI skaitytojus dalintis įkvepiančiomis asmeninėmis istorijomis, kai nusprendėte nebeslėpti jausmų, pasidalinote jais su šeima, draugais, kolegomis ar klasiokais – atvirai ir be gėdos.
Siųskite trumpas istorijas adresu pilieciai@delfi.lt iki balandžio 7 d. Jomis dalinsimės DELFI Piliečio rubrikoje.
PRIZAI. Po balandžio 7 d. burtu keliu išrinksime penkis nugalėtojus. Dviem iš jų atiteks Monique albumas „Soon&Moon“ su atlikėjos autografu, kitiems trims – leidyklos „Eugrimas“ išleistos kultinio rašytojo Dale Carnegie knygos „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, „Kaip atsikratyti nerimo ir pradėti gyventi“, „Pakilk ir prabilk!“.