Ne, mes nesusipažinome internetu, kaip šiomis dienomis labai madinga. Mudviejų pažintis buvo kiek kitokia ir jos pradžioje, ko gero, nė vienam net nedingtelėjo mintis, jog tapsime tokia svarbia vienas kito gyvenimo dalimi... Be interneto pagalbos vis tik neapsieita - tuometinė mano geriausia draugė aktyviai šturmavo visus įmanomus pažinčių portalus ir tikėjosi ten rasti jei ne princą ant balto žirgo, tai bent jau šiuolaikinį herojų su juodu BMW.
Naujausio laimikio apžiūra ir įvertinimas jau buvo tapę įprastu ritualu, tad gavusi kvietimą susipažinti su nauju draugės vaikinu palaimingai sutikau - vis šiokia tokia pramoga, be to, visad mėgau naujas pažintis ir įdomius žmones. Vis dėlto, tą kartą manęs laukė baisus nusivylimas - nepaisant to, kad naujasis draugės vaikinas buvo net labai simpatiškas, mudu akimirksniu pajutome priešiškumą vienas kito atžvilgiu. Kaip mano mama pasakytų - „laukai netiko“... Dabar kartais pagalvoju, kaip čia su tais laukais - ar jie pasikeitė, ar mudu?
Tad tokia ir pažintis - pasėdėjome visi trys kavinėje, mudu vienas į kitą „pažaibavome“, šiek tiek pasiginčijome (kiekviena kilusi diskusija buvo verta debatų) ir tuomet aš apleidau teritoriją - negražu gi trukdyti naujai porai. Nė negalvojau, jog mūsų pažintis gali turėti kokią nors plėtotę - šiandien mano draugė jau beveik metus laiko ištekėjusi, tačiau tuo metu ji buvo patrakusi mergina ir vaikinus keitė lyg lūpų dažų spalvą, o kokiomis gi daugiau aplinkybėmis, jei ne jų draugystės atveju, aš galėjau pratęsti šią pažintį? O net ir minčių tokių nebuvo!
Vaikinas man pasirodė įžūlus, arogantiškas, egocentriškas ir turėjo talentą mane beprotiškai nervinti vien jau savo kvėpavimu. Tiesa, be galo protingas ir užsispyręs - kiekviena diskusija tapdavo aršia, argumentuota ir ilga mudviejų kova. Bet tądien keliaudama namo tikėjausi, jog jo niekada nebepamatysiu.
Mokiausi paskutinėje gimnazijos klasėje ir vieną pavasarišką rytą susivėlinau į mokyklą, tad į stotelę lėkiau strimgalviais. Neilgai trukus po to, kai įšokau į autobusą, už nugaros išgirdau pažįstamą juoką, palydėtą ironiško komentaro: „žinai, seniai bemačiau bėgančią ožką“... Tad šitaip vėl naujai prasidėjo mūsų pažintis. Pasirodo, mudu gyvenome priešais vienas kitą stovinčiuose namuose, turėjome nemažai bendrų pažįstamų ir iš esmės buvo tik laiko klausimas, kada vėl susitiksime.
Net sunku pasakyti, kaip viskas rutuliojosi toliau - praėjo šešeri metai. Tikriausiai didžiausią įtaką padarė bendri draugai - vis susitikdavome gimtadieniuose, kitokiose šventėse ir abu keistai jautėme malonumą vienas su kitu pyktis, ginčytis, erzintis, tad tiesiog negalėjome palikti vienas kito ramybėje. Nepastebimai atsirado pasivaikščiojimai, ėjimas apsipirkti, kartu važiuodavome į mokyklą ir universitetą... Žingsnis po žingsnio įtampa nuslūgo, nebeliko siekio ginčytis, konkuruoti...
Keitėsi jo draugės, mano vaikinai, bet mudu vis likom. Dienos ir naktys tapo neatsiejamos nuo to žmogaus. Kadangi gyvename greta, kasdien kartu vakarieniaujame, savaitgaliais iki paryčių žiūrime filmus, o tuomet pamiegoję - arba ne - pusryčiaujame ir taip pradedame dar vieną dieną. Kartu. O kai esam toli - darbuose, išvykose - nepaliaujamai keičiamės trumpiosiomis SMS žinutėmis, iškilus rimtesniai problemai - skambinamės ir sprendžiame užgriuvusius nesklandumus...
Žinote, mums kartais nereikia nė žodžio - užtenka pasižiūrėti vienas kitam į akis (ar bent jau į perkreiptą fizionomiją) ir aišku: mudu galvojame tą patį (arba, priešingai, mudu galvojame visiškai skirtingai!).
Skaitydama viską, ką dabar parašiau, suvokiu, jog tikriausiai susidarėte klaidingą nuomonę. Ne, mūsų draugystė neperaugo į aistringą meilės romaną. Ką ten romaną - intymiausias fizinis kontaktas, kurį esame turėję, tėra draugiškas apsikabinimas arba senas geras „žaibas“ - jokių bučinių ar girtų glamonių (o taip, ne kartą dviese „laistėm“ nelaimingas savo meiles)... Tad taip, galbūt tai galima pavadinti platoniška meile - mudu susikalbame vien žvilgsniais, pabaigiame vienas kito sakinius, o kartais tiesiog kartu sėdime ir tylime.
Mums yra apie ką tylėti ir ta tyla nė kiek neslegia - gera būti kartu. Niekuomet ir niekam nesakome, jog esame geriausi draugai, brolis ir sesuo, dvi androgino dalys, nes mes - kaimynai... Ir suprantu, jog laikas nepaliaujamai bėga ir abiems jau pats laikas galvoti apie šeimos kūrimą, bet kiekvieną sutiktą žmogų mudu nuolat lyginame vienas su kitu. Ir juokiamės iš to, ir kartais norim verkti - atrodo, greta yra tavo idealas, bet tas žmogus yra gerokai daugiau nei potenciali žmona ar vyras...
Tai žmogus, pas kurį visada grįžti - ir tuomet, kai gyvenimo spalvos sodrios, ir tuomet, kai kas nors sudaužo širdį... Ir, be abejo, kas gi iškarš kailį ir privers atsitoti ant kojų po nesėkmės, jei ne mano nuostabiausiasis kaimynas? Beveik galiu matyti mudu - vis dar energingus ir pakvaišusius - senatvėje besiginčijančius. Beveik galiu įsivaizduoti mudviejų šeimas, kurios neabejotinai būtų neatsiejamos viena nuo kitos, ir mūsų vaikus - nuo mažumės žaidžiančius, broliškai augančius.
Galbūt Jums tai atrodo keista, tačiau mes kitaip nė neįsivaizduojame - vakarais geriame raudoną arbatą, dalijamės per dieną darbuose patirtais įspūdžiais ir juokaujame, kaip kažkada gadinsime nervus vienas kito sutuoktiniams - dalinsime nereikalingus patarimus, per daug kišime nosį ne į savo reikalus... Tokia ta jau mūsų draugystė...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mudu – tik draugai“, - sako mergina, su šypsena palydėdama draugių pokštus apie paslaugų bičiulį. „Ne ne, nieko tarp mūsų būti tikrai negali, esam kaip brolis su seserimi“, - analogiškoje situacijoje kalba vaikinas. Tiesa ar melas? Vieni įsitikinę, kad vyrų ir moterų santykiai negali būti platoniški be kibirkščių bent jau pažinties pradžioje, kiti džiaugiasi turėdami gerą priešingos lyties draugą ir apie kitokį ryšį nė neusimąsto. Pasidalinkite savo patirtimi!
„Tai labai sudėtingas ir keblus dalykas, kuomet santykiai svyruoja ant plonytės ribos. Vienas dažniausiai gali jaustis tik draugu, o kitas būti įsimylėjęs iki ausų“, - jau anksčiau šią temą mėgino nagrinėti DELFI skaitytoja.
Padėkite atsakyti į amžiną klausimą – ar vyras ir moteris gali būti draugais? Papasakokite, ar esate atsidūrę situacijoje, kada supratote, kad platoniški santykiai neįmanomi? O galbūt tam tereikia susitarimo, ir jokių kibirkščių tada nekyla?
Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Draugai“ iki kovo 31 d. Vieno teksto autoriui atiteks Haruki Murakami knyga „Bespalvis Cukuru tadzakis ir jo klajonių metai“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: