Pradėsiu nuo to, kad pati dar, galima sakyti, neseniai nuo mokyklos suolo pakilau. Ir puikiai atsimenu, kad tai, ką mokėmės per pirmus 4-erius metus, laisvai galima sutalpinti į pusmetį... Pirmose keturiose klasėse išmoko pažinti raides ir skaičius (aš tą mokėjau dar nuo darželio laikų, kiti, manau, irgi), parašyti nesunkius sakinius (iš serijos „Alė malė, Elė kalė“), atlikti nesudėtingus skaičiavimus (2+2, 5+5), po truputį mokė pasaulio pažinimo, tarkime, perskaitai vadovėlyje apie šernus, ir turi parašyti laisva forma viską, ką atsimeni. Taip pat buvo daug ekskursijų, po kurių reikėdavo (vėlesnėse klasėse) parašyti „atsiliepimus“. Iki dabar pamenu, kaip viena bendraklasė turėjo garsiai skaityti savo rašinį, o jame buvo surašiusi apie visokius stabčiojimus į tualetus, ir tikrai nebuvo išsišaipyta, kad čia „nemokyklinis“ rašinys, kad ne į tą kreiptas dėmesys, ar kaip. Mokytoja tik gramatines klaidas ištaisydavo, turinio nevertino, juk dar vaikai buvome.
Taip pat pradinėje mokykloje buvo begalės žaidimų – per etiką nuolat žaisdavome žaidimus (pamenu, kaip man tai kvaila ir vaikiška atrodė), tokius kaip „Prašau“ (mokytoja duoda užduotis, bet jas turi įvykdyti tik tokiu atveju, jei ji prideda žodį „prašau“) ir pan. Karpėme, lipdėme, spalvinome per technologijas, piešėme per dailę. Klasės gale buvo patiestas kilimas, kur per pertraukas eidavom draugiškų imtynių.
Pamokų iš pradžių būdavo 4-5 per dieną, tikrai nenuvargdavome... Bent aš taip atsimenu iš savo laikų. Turėjome ir daug atostogų, Kalėdų, pamenu, vos ne mėnesį užsitęsdavo. O kur dar kalėdiniai vaidinimai – paskutines dienas prieš spektaklį (ir atostogas tuo pačiu) repetuodavom pamokų sąskaita. Tad tikrai kažkokio aukštojo mokslo nebūdavo...
Visa tai rašau su mintimi, kad tėveliai paprastai labiau bijo už savo vaikus nei patys vaikai bijo už save. Nesu suinteresuota kažką įtikinti, gal labiau padrąsinti pirmokų tėvelius. Mokykla ne tokia baisi, kaip jums atrodo.
Iš tikrųjų, nenoriu įžeisti, bet vieninteliai agresyviai besipriešinantys prieš ugdymą mano vaizduotėje yra tik dvejetukininkai, patys kentę mokykloje, ir vėliau išsilavinimą užbaigę „profkėse“... Gal tokiems, patiems bemoksliams, ir baisu. Kai pagalvoju, jei keli mano dundukai bendraklasiai dabar turėtų vaikų, tai turbūt kauktų vilko balsu. Tik ne mokyklon, tik ne mokyklon... Geriau iškart griovių kasti...
Dar ką norėjau pasakyti, tai kad aš pati vaikystėje labai dažnai sirgdavau, bet visada pasivydavau kitus. Jeigu matote, kad vaikui sunku, juk galite parašyti atleidimą 3 dienoms. Mano bendraklasiai su tėvais net paatostogaudavo užsienyje prie savaitgalio tas 3 dienas pridėję. Nėra taip griežtai žiūrima ten. Be to, jei jau taip rūpinamasi vaiku, tai galima jam ir padėti – pavyzdžiui, pamenu, matematikos namų darbams turėjome tokias pratybas, kurias reikėdavo daryti, bet jų praktiškai niekad netikrindavo. Kas draudžia padėti savo mažiui jas užpildyti ir turėti laisvą vakarą su juo? Be to, visais atvejais su atžalėle susitiksit tik vakare – ar mokykloj, ar pas močiutę bus buvęs...
Aišku, nėra sistemos be minusų, bet nemanau, kad čia toks jau didelis baubas, kaip jį bandoma pavaizduoti.
Tad linkiu sėkmės būsimiems pirmokams ir drąsos jų tėveliams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.