1989 m. gruodžio 8 d. „jedinstveninkams“ puolant Seimą atsidūrėme pirmose eilėse prieš jų įtūžusius, neapykanta paženklintus veidus. Laimė, kad laiku buvo paleistos vandens srovės, atbloškusios puolėjus ir niekas iš gynėjų rimtai nenukentėjo, nekalbant, kad kai kas buvo gerokai išmaudyti.
Gruodžio 22 d. (šeštadienį) budėjome su drauge beveik visą dieną prie Televizijos bokšto. Pavargome, išalkome. Sutarėme parvažiuoti į namus pavalgyti, pailsėti ir vėl grįžti. Parvažiavusi mano draugė pasijuto blogai ir nebenorėjo grįžti. Viena važiuoti vėlyvą vakarą neišdrįsau. Likau namuose. Ankstyvą sekmadienio rytą sužinojau apie tą baisų įvykį prie Televizijos bokšto. Nieko nelaukdamos su studente dukterėčia Virginija, kuri pas mane gyveno, išsiskubinome prie Seimo. Su manimi šeštadienį ji nėjo, nes penktadienį su savo kurso draugais, vadovaujami dėstytojo, gynė Spaudos rūmus, kuriuos puolė ir užėmė rusų kareiviai. Jai skaudėjo galvą, buvo labai susijaudinusi.
Visi supratome, kad po Televizijos bokšto bus puolamas Seimas. Atvykusios prie Seimo užsukome į mano įstaigą (biblioteką). Bibliotekos bufete buvo įsikūręs sanitarinis punktas, ant pagrindinių laiptų, kylančių į vitražą sėdėjo besiilsintys Seimo gynėjai, kuriuos arbata, kava, sumuštiniais „pastiprino“ budinčios bibliotekos darbuotojos. Bibliografijos skyriuje radome jau atėjusį vedėją S. Tomonį su anūku, dar porą skyriaus darbuotojų, disidente Bieliauskiene... Atskubėjo vienas žurnalistas, naktį budėjęs prie Televizijos bokšto ir išgyvenęs visą tą siaubą susijaudinęs padrikai mums pasakojo, paskui puolė prie telefono skambinti ir pranešti namiškiams, kad jis gyvas. Visi buvome išsigandę ir nekalbūs. Pro pravirą langą pasigirdo tankų žlegsėjimas. Visi iš bibliotekos bėgome Seimo link, kuris jau buvo apsuptas minios žmonių. Pasigirdo V. Landsbergio susijaudinęs balsas: „Moterys ir vaikai tuojau apleiskite aikštę“. Įvyko priešingai. Minia siūbtelėjo Seimo link ir dar glaudžiau apsupo pastatą. Vyrai tempė iš kitapus gatvės statomo namo armatūrą ir statė barikadas. Tankai nužlegsėjo palei Nerį link Žaliojo tilto. Minia lengviau atsikvėpė.
Staiga pasigedau dukterėčios Virginijos. Niekur jos nemačiau. S. Tomonis žvalgėsi kur dingo jo anūkas. Tik po gero pusvalandžio jie abu atbėgo. Virginijos naujų kelnių klešnėje žiojėjo didelė skylė. Pasirodo, jie abu įkopę į statomo namo pastolius ir stebėjo tankų judėjimą. Argi tada buvo svarbu, kad gali nukentėti tik nusipirktos kelnės. Iki pavakario išbuvome prie Seimo. Parvažiavome su Virginija bei dvi mano draugės į namus pavalgyti, sušilti ir pasistiprinusios, pailsėjusios vėl galvojome sugrįžti prie Seimo. Mano draugės neatgavo jėgų ir nebegrįžo. Virginija turėjo ruoštis egzaminui. Išvažiavau viena nupirkusi „Šaltinėlyje“ kepalą duonos, gabalą dešros ir sūrį bibliotekos „šeimininkėms“, kurios maitino Seimo gynėjus.
Bibliotekoje sutikau bendradarbę Šidiškienę, kuri buvo „apsiginklavusi“ dideliu virtuviniu peiliu. Paklausta, kam tas „ginklas“ ji ryžtingai atsakė: „Aš ginsiuosi“. Einame prie Seimo. Dega laužai. Žmonių daug: vieni vaikšto, kiti stovi, kai kas sėdi ant sudedamų kėdučių... Grupė moterų meldžiasi, po kurio laiko pasigirsta daina: „Oi, neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės...“ Seimo lange pasirodo advokatas K. Motieka ir dėkoja: „Kaip mes jus mylim. Norim apkabinti ir išbučiuoti...“ Išbūnam per naktį. Ačiū Dievui, nešalta naktis. Tankai nebepasirodo. Einu namo.
Pailsiu ir vėl grįžtu. Bibliotekoje ant centrinių laiptų pilna žmonių. Bibliografijos skyriuje tik vedėjas S. Tomonis. Tariamės ką mums daryti su mūsų rengiamo žodyno „Lietuvių rašytojai“ dokumentais, rankraščiais ir kartoteka. Rankraščius ir kartoteką sudedame į nedegamą spintą. Pagrindinę medžiagą: prospektą, sutartis, parengėjų sąrašą susidedu į didelę rankinę. Mums taip besidarbuojant pasigirsta V. Landsbergio balsas: „Visi apleiskit biblioteką, gali būti puolimas iš oro...“. S. Tomonis įsakmiai liepia man skubiai eiti. Pats lieka. Išeinu nešina mūsų rengiamo žodyno „Lietuvių rašytojai“ dokumentais. Ties Konservatorija sutinku bendradarbę M. Dringelytę, skubančią į biblioteką, labai išsigandusią. Jos brolis, Sąjūdžio aktyvistas Seime. Ją sulaikau, neleidžiu toliau eiti. Ji neklauso. Paspartina žingsnį. Pasiveju ir šaukte šaukiu ką įsakė V. Landsbergis: „Gali būti puolimas iš oro...“ Ji paklūsta. Nueiname vos vilkdamos kojas...
Siųskite savo asmenines istorijas ir tėvų ar senelių pasakojimus, susijusius su 1991-ųjų sausio įvykiais, adresu pilieciai@delfi.lt iki sausio 13 dienos su prierašu „S13” arba spauskite apačioje pilką mygtuką. Įdomiausios istorijos bus publikuojamos. Vienos istorijos autoriui padovanosime du bilietus į pasirinktą filmo „Spec. Žvėrynas“ seansą. Nugalėtoją paskelbsime sausio 14-ąją.