Jeigu vadovė moteris – viskas panašiai, tik pritaikyta dailiajai lyčiai. Šie žmonės dažnai kalba telefonu, faktas, kad retai kada turi laiko, ir nuolat skuba. Laikui bėgant pastebi, kad šių žmonių formuojamas įvaizdis tampa tam tikra siekiamybe. Ypač po to, kai būtent tokius pat individus pastebi žurnaluose, internete, laikraščiuose ir visur, kur tik kalbama apie verslą, tendencijas, infliaciją, defliaciją, verslumą ir visa kita. Galiausiai susidarai įspūdį, kad norint būti geru vadovu tiek ir tereikia – kostiumo, pinigų ir telefono. Aišku, dar būtina išmanyti teoriją – juk kaip kitaip įstengsi panaudoti tuos protingus terminus.
Negana to, dažnai pati dabartinė mūsų švietimo sistema pamiršta, kaip svarbu akcentuoti, kokiais principais turi valdyti tau dirbančius žmones, o ne tavo popieriuose esančius terminus. Ugdomi pilki industrinės visuomenės dalyviai, kurie puikiai geba kurti naujas darbo vietas.
Ar sugeba kurti puikias darbo vietas? Čia jau kitas klausimas. Atsiranda veikiau kiekybė, o ne kokybė. Ir tai puikiai suprantama. Juk ir studijuoji galvoje vis klibindamas tą savą, nuosavo verslo idėją. Baigęs studijas supranti, kad žinai pagrindinius verslo įkūrimo principus – to ir pakanka. Būsiu milijonierius. Vis dėlto šis mechanizmas yra daug sudėtingesnis nei daugeliui atrodo iš pradžių. Būti vadovu gali daugelis, tačiau būti geru vadovu vien teorijos nepakanka.
Todėl ir atsitinka taip, kad vadovai, pamiršę, atrodo, visiškai neesminius dalykus, ilgainiui susiduria su begale nesusipratimų. Tuomet jau kyla klausimas: kokiomis moralės normomis turėtų vadovautis geras vadovas? Kaip turėtų bendrauti su savo pavaldiniais? Ar geras vadovas turi būti pavaldinio draugas? Ir dar šimtai neatsakytų klausimų, kurie vis skleidžiasi vienas po kito kaip nauji, vis gražesni žiedai vėlyvą pavasarį.
Šiandien. Vakar. Visada.
Vadovas yra profesija. O norint ją išmanyti, reikia to mokytis. Nė vienas iš mūsų nebus geras specialistas, prieš tai nekrimtęs karčių mokslo šaknų. Taip pat nė vienas negimė mokėdamas, todėl klaidinga manyti, kad vadovu tampama tada, kai tai skelbia tik statusas. Geriausias pavyzdys būtų vadovą tapatinti su tėvu. Juk teoriškai tėvu tampama gimus vaikui, bet praktiškai to mokomasi visą gyvenimą. O geras vadovas labai primena gero tėvo apibūdinimą. Tėvas siekia, kad vaikas įgautų kuo geresnį išsilavinimą, tobulintų save ir mėgautųsi gyvenimu. Negana to, jis neatsižadės savo vaiko, kai šeimą ištiks krizė ar sumažės gaunamos pajamos. Taip elgiasi ir geras vadovas. Neatleidžia lojalių darbuotojų, jei staiga krinta pelnas. Juk ne pelnas čia svarbiausia. Geras vadovas aukoja skaičius banko sąskaitoje, bet ne jam dirbančius žmones.
Charlie Kimas, vienas labiausiai sėkmės lydimų Jungtinių Amerikos valstijų verslininkų, savo įmonėje įdarbino darbuotojus be galimybės juos atleisti. Jeigu jiems nesiseka – reikia mokyti, organizuoti tam tikrus kursus ir taip padėti. Atleisti yra pats lengviausias kelias, deja, toli gražu ne pats geriausias. Kiekvienas geras vadovas prisiima atsakomybę už darbuotojus ir jų mokymą.
Žingsniai
Nusakyti tikras gero vadovo savybes yra gana sunku. Skirtingiems žmonėms tinka skirtingi dalykai. Ir kaip yra pasakęs Marcus Terentius Varro, „Quot capita, tot sententiae“ (liet. kiek galvų, tiek nuomonių).
Kaip bebūtų, svarbiausias dalykas, kurį turi turėti kiekvienas vadovas, yra aistra savo darbui. Visiems žmonėms reikalingas tam tikras variklis, kurio varomas jis keltųsi iš lovos, šypsotųsi, siektų įgyvendinti idėjas, mąstytų į priekį, išliktų pozityvus. Jeigu to nėra – nėra reikalo ir kišti nosies į vadovavimą, verslus ir panašaus pobūdžio machinacijas. Tokiu atveju išeitis yra nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro dirbti kaip robotui kur nors biure. Tikrai jokios aistros niekas net nereikalaus. Tai lemia mažesnį atlyginimą? Nė vienam žmogui nereikalinga aistra tik dėl pinigų. Pinigai yra to pasekmė
Tikėjimas savimi taip pat yra viena iš būtinų vadovo savybių. Dažnai žmonės vis kažkuo nepatenkinti, stokoja pasitikėjimo. Visą gyvenimą jie kankinasi manydami, kad vis kažkas negerai, trūksta proto, grožio, supratingumo. Tada ir jų verslas tampa šio mąstymo atspindžiu. Jei pats vadovas netiki savimi ir tuo, ką daro, vadinasi, niekas kitas taip pat nepatikės. Nebent mama. Šiuo atveju to tikrai nepakanka. O sugedęs organas sugadina ir visą organizmą. Tikėjimas savimi veda tolyn.
„Starbucks“ įkūrėjas Howardas Schultzas yra puikus to pavyzdys. Kilęs iš neturtingos šeimos, bet turėjęs didelį pasitikėjimą savimi, jis įgyvendino savo svajonę ir dabar mėgaujasi vienu didžiausių tarptautinių kavinių tinklų, išplitusiu po visą pasaulį. Bet jis pradėjo nuo nulio ir visiškai vienas, tik pats tikėdamas savo idėja.
Geras vadovas yra sėkmės lydimas vadovas ir tas, kuris realizuoja užsibrėžtus tikslus bei pasiekia norimus rezultatus. Būtina nepaliaujamai kelti naujus uždavinius ir žiūrėti tolyn. Stovėjimas vietoje prives tik prie protingesnių konkurentų ir išstūmimo iš rinkos. Taip pat įmonės darbuotojai privalo žinoti vertybes, kodėl jie pasamdyti ir kodėl turėtų visus šiuos tikslus įgyvendinti. Didesnė alga? Tik maža dalis motyvacijos. Pinigai toli gražu negali būti pagrindinė įmonės vertybė.
Santykis su darbuotojais
Vadovas turi žinoti, kad jo pareiga yra visad matyti į priekį, žinoti daugiau už kitus ir būti pasirengusiam priimti iššūkius. Dažnai tai veda į vienatvę: nėra kam išsipasakoti, nėra kam pasiguosti. To nereikia bijoti, kadangi visuomet turėtų būti tam tikras atstumas tarp vadovo ir jo pavaldinių. Antra vertus, vadovas turėtų žinoti, kas darbuotojus liūdina, siutina, o kas motyvuoja. Pažinimas padeda suprasti, atrasti naujas motyvavimo metodikas.
Apibendrinant galima teigti, kad, norint būti sėkmingu vadovu, niekada nereikia pamiršti: vadovavimas yra profesija ir tai yra didelis darbas. Tikrai neužteks vieno seminaro ar perskaityto straipsnio. Reikia dirbti su savimi. Nuolatos. Ir remtis netgi tokiais mokslais kaip psichologija, filosofija ar sociologija. Tik gerai išstudijuota teorija pasiteisins ir praktikoje. Nėra blogų vadovų, yra tik neišprusę. O jei tai nepasiteisina? Pavaldiniai nevertina, o verslas smunka? Atsakymas tik vienas – reikia daugiau pastangų. Nėra nieko, ko nebūtų galima pasiekti, tereikia tikėti savimi ir įdėti daug darbo. Jeigu kiekvieną dieną tam bus skiriama bent po valandą nuoširdaus darbo – sėkmė neabejotina.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esė skirta konkursui „Geras vadovas šiandien“