Nors tuoj pat supratome, kad mes jau gyvename pagal tvarios gyvensenos principus, bet savikontrolei, tobulėjimui, saviugdai, savišvietai ribų nėra.
Žmogaus poveikis gamtai nuolat didėja, todėl mes visi privalome rūpintis, kad kiekviena mūsų veikla būtų kuo labiau apgalvota. Tvari gyvensena turėtų būti ne tik šūkis, bet tai turi tapti gyvenimo būdu. Gąsdinančios prognozės, o ir kiekvienam jau patiriami klimato kaitos pokyčiai verčia susimąstyti ir pagalvoti apie tai, kaip mes gyvename, nustoti švaistyti viską, pradėti tausoti, nes tai ir yra tvarumo esmė.
Bent aš taip suprantu. Kiekvienas turi jaustis atsakingas už savo planetos likimą ir turi gyventi taip, kad nepaliktų neigiamos brydės, kad jam išskridus į dausas, žemė nejaustų palengvėjimo.
Sužinojau, kad tvarumo sąvoka pirmą kartą panaudota tik 1987 m. Bet, rodos, manyje jis gyvena visada. Gal tai įgimta? Kaip ir mano sūnaus meilė, supratingumas ir atjauta gamtai? Manau, žmoguje tai formuojasi pamažu, jei jis gyvena aplinkai draugiškoje šeimoje.
Taigi, pateikdama pavyzdžius bei turimas nuotraukas, noriu papasakoti, kaip mums pavyko susikurti tvarios gyvensenos principus, bei įgyvendinti tai savo šeimoje. Nors to daryti kaip ir nereikėjo – viskas pavyko ir einasi savaime.
Mano vaikystė ir mokykliniai metai prabėgo kaime. Mama buvo itin kruopšti, darbšti. Viską darydavo apgalvotai – žvelgdama į ateitį. Ji mokė gyventi taupiai – bet tai ir yra tvarumo dalis.
Kai man, trimetei, tėvelis pasakė, kad suknelę mama pasiuvo iš savo išeiginės, ilgai naršiau tuomet vilkimą mamos apdarą, ieškodama skylės... Bet jau suvokiau – iš vieno galima sukurti kita. Su laiku net laukdavau – ką ir iš ko mama padarys.
Tėvelis, mano nuomone, suprato gyvūnų ir paukščių kalbą, pažinojo labai daug augalų, žinojo jų savybes, laikėsi tausojančio grybavimo principų, šienaudamas, jei rasdavo medaus, žinojo kiek bitutėms palikti, o kiek galima paimti, bet jo požiūris į supančią aplinką buvo labiau vartotojiškas. Tiesa, galbūt blogų pavyzdžių dėka.
Buvo itin šalta žiema su galybe sniego. Kiškeliai, gelbėdamiesi nuo bado, apgraužė obelų šakas. Kartą, darydama pamokas, nugirdau, kaip kaimynas protina tėvelį tą problemą užgniaužti – tereikia tik kilpas pastatyti netoli obelų... Mažai tikėjau, kad tėvukas gali tam ryžtis – juk jis net katę vasarą barė dėl papjauto skeltalūpio, bet kitą dieną, kaip niekuomet, skubėjau iš mokyklos namo. Nutaikiusi progą, kai tėvai nuėjo ilgesniam laikui į rūsį, streso kupina širdimi nuskubėjau į sodą. Labai nusivyliau ir nuliūdau, suradusi tiesiog prie obelų šakų pririštas gal šešias kilpas. Laimei, jos buvo dar tuščios.
Skubiai nudūmiau į kluoną – grįžau su dideliu glėbiu šieno. Grūdau jį į kiekvieną kilpą po gerą kuokštą, vis kilpą gerai užverždama. Su baime laukiau, kad tėvėlis pastebės ir aš gausiu gal net beržinės košės, kuri buvo tuomet madinga, bet man jos netekdavo...
Viena diena, rami, antra... Nuėjau gal trečią dieną pažiūrėti už tvarto, sode, kas darosi – ogi zukelių pėdsakų daugėja, o mano šieno vis mažėja!
Nieko man nesakė tėvukas... Galvoju, kad jis jautė didelę gėdą prieš mane dėl tų kilpų... Tik sekmadienio rytą, pro miegus užgirdau, kaip jis juokdamasis kaimynui pasakojo, kaip baigėsi jo zukiavimas. Tuomet man buvo gal dešimt metų.
Studijų metai, kaip visada nepasižymintys pinigų pertekliumi, bet tuomet dar lydimi ekonomikos nuosmukio, vertė pačiai megzti, siūti, persiūti, remontuoti.
Pamenu, skalbiau džinsus, besiruošdama į pajūrį, o gendanti skalbimo mašina skylę kišenėje padarė... Susilopiau tinklelio pagalba, ir dar kurį laiką, tuo džinsus, puoštus gintarais, nešiojau ne tik prie jūros, kur itin retai tekdavo būti.
Jau augindama vaikus, iš mados išeinančius studentiškus megztinius ardydavau ir megzdavau vaikams drabužėlius. Iš megztinių statytomis rankovėmis vos daugiau nei per valandą buvau įgudusi pagaminti šiltas vaikiškas kelnytes. Megztukus, liemenes, po to dar seserų vaikams atiduodavau. Kai ką pavyko išsaugoti iki šiolei – tai kepurytė ir pirštinės su katinukais.
Vyrui, jubiliejaus proga buvau numezgusi samaninį megztuką. Kai jo rankovės išdilo ir visas nutįso, iš atrinktų geresnių siūlų vyresnėliui numezgiau megztinį su Punios šilu – tiesiog jo piešinuką perkėliau.
Kaip tik tuomet atsirado padėvėtų drabužių parduotuvės. Suradau joje kartą nebaigtą megzti žalsvą megztinį su pridėtais siūlais. Nusipirkau už mažus pinigėlius, nusimezgiau didelį ir labai šiltą šaliką. Bet jis man pasirodė dygus, nelabai norėjau nešioti. Išardžiau ir vyrui primezgiau labai šiltų „pančiakų“ – ne pinigams laikyti, o žvejybai ant ledo.
Gaila, kad neturiu nuotraukos vaikiškų triušinių kailinukų, kurios pasiuvo anūkėliams mano mama iš savo augintų triušių. Oje kaip praeiviai girdavo! Bet aš labiau didžiavausi mamos sugebėjimu maksimaliai panaudoti gyvūnėlius, paaukojusius gyvenimą vardan žmonių gėrio.
Kartą mezgiau sau juodą šaliką, o vaikas žaidė su Siamo katinu Žaibu. Davė jam gaudyti labai ilgą užtrauktuką, kurį ką tik buvau išardžiusi iš jau nebenaudojamo vyriškos striukės pašiltinimo – gal kada prireiks. Staiga man šovė mintis platoką šaliką perlenkti, ir į jo vidų įsiūti tą užtrauktuką. Kaip tariau ir padariau. Jau ilgai nešioju šį savo autorinį „šedevrą“ ir negaliu nustoti – vos ne kiekvieną žiemą sustabdo mane moterys, stebisi, giria, klausinėja ar tikrai čia užtrauktukas.
Tvari gyvensena man neapsunkina gyvenimo.. Priešingai, dovanoja saldžias kūrybines kančias. Juk kūrybiškumas, mūsų kasdienai suteikia naujos energijos, prasmės ir pasitenkinimo. Ieškodami, atrandame! Arba moko veikti kartu, džiaugtis bendru darbo rezultatu.
Dėl silpstančio mamos regėjimo vaikiškas violetinis megztinukas, mamos megztas, mano susiūtas ir siuvinėtas, pagamintas iš bendrai surinktų siūlų – dar vienos dvasinės ir kūniškos šilumos suteikęs tvarios gyvensenos pavyzdys.
Augindama tiek savo vaikus, tiek protarpiais prižiūrėdama seserų, pastebėjau kad vaikams nebūtinai reikia turėti daug griozdiškų plastikinių žaislų, su kuriais neretai verčiami žaisti vieni.
Per minutę laiko iš senų kojinyčių pagaminta stilinga apranga lėlytei, ar skirtingus garsus skleidžiantys „muzikos instrumentai“ pagaminti iš skirtingų kruopų, jas tvirtai užsandarinus butelyje, ne tik pradžiugina ir nustebina vaikus, bet moko kūrybiškumo, saugo aplinką nuo užterštumo.
Mūsų šeimos kasdieninis gyvenimas pagal savo susikurtą tvarios gyvensenos sistemą ne tik žymiai sumažina išmetamų šiukšlių kiekį, bet skatina mažiau daiktų įsigyti. Juk pirkdami mažiau naujų daiktų, neiššaukiame jų gamybos didėjimo, kas tik alina žemę.
Tiesiog išmokome nuspėti, ar mažai naudojamas daiktas bus reikalingas ateityje ( kad neapsiversti be reikalo). Atlikusius gražius tapetus aš neretai panaudoju dovanų pakavimui, o kartą net panaudojau savo siuvinėto paveikslėlio rėminimui.
Sena siuvinėta servėtėlė pavirto sveikinimo atviruku, rudenį gimusiam žmogui.
Pastebėjusi, kad stiklinytės nuo mėgiamo riešutų kremo itin gražios, susirinkau visą jų kolekciją. Tinka ne tik gaiviems gėrimas gerti. Kadangi turi ir dangtelius, tai tinka net desertams gaminti, kuriuos galima pasiimti net į kelionę.
Beje, vyras savo įžvalgumu irgi prisideda prie šeimos tvarios gyvensenos politikos. Kartą pastebėjęs, kad nepataisomai sugedo mano elektrinis virtuvės prietaisas, iš savo turimo elektrinio suktuvo ir nuo virtuvinio plaktuvo atlikusios šluotelės, sukonstravo naują aparatą, kurio ilgokai naudojausi, kol naują prietaisą gavau dovanų.
Mes labai atsakingai elgiamės su drabužiais ir avalyne. Turime tik kiek reikia, perkame tik kada reikia – neturiu įpročio malšinti stresą apsipirkinėjimu. Neretai kokybiškų, net ir naujų daiktų pavyksta įsigyti padėvėtų prekių parduotuvėse. Beje, jau ne kartą jose pastebėjau itin keistus mūsų gerbiamų senjorų, vis verkšlianančių dėl mažų pajamų, įpročius. Vis kalbasi: tai, kainuoja tik 4 eurus, nepatiks – išmesiu...
Drabužius visada renkamės geriau natūralių medžiagų, lengvai lyginamus, atsižvelgiu, ar juos galėsiu ateityje sunešioti į kaimą, į mišką ar kasdienai. Jei turiu nepritampančių nei prie kūno, nei prie širdies, švarius, gražiai sulankstytus ir supakuotus sudedu į specialų konteinerį – pasidalinu.
Gal dėl to kad nesu nei vakarėlių liūtė, nei renginių tigrė, niekaip nesuprantu moterų, kurios išeiginę suknelę rengiasi vieną kartą... Juk jei jau net tikrai pabodo, galima drabužių išvaizdą pakeisti. Aš juos ilginu, trumpinu, dekoruoju sagomis, sagtimis, ar diržais, pakeičiu detales, persiuvu pati ar su siuvėjos pagalba, nes neturiu dabar siuvimo mašinos.
Ir visgi, rodos beviltiškas tekstilės atliekas galima panaudoti. Senais šilkiniais kaklaraiščiais, skarelėmis aš marginu kiaušinius. Žinau – daug kas sakys kad tai yra nesveika, juk jie tampa nevalgomi... Valgymui mes verdame kiaušinius svogūnų lukštuose, o itin ryškūs, „šlipsiniai“, yra skirti dovanoms. Mūsų giminėje yra tradicija juos palaikyti ilgėliau, man jie užkoduojami gerais linkėjimas.
Pastebėjusi, kad labai jau susidėvėjo užklotukas, iš jo pasiuvai mamai į koridoriuką takelį – sunkus, gerai guli, gerai valo kojas, sugeria drėgmę.
Labai didelį žmonių išmetamų šiukšlių kiekį sudaro daiktai, kurie neturi jokios paskirties – mielos figūrėlės, kažkokie laikikliai, suvenyrai iš kelionių, nepatogūs puodeliai ar keisti indai... Dauguma jų būna kažkada kažkam padovanoti. Todėl dabar stengiamės dovanoti valgomas dovanas: vyro parūkintą žuvį, įdarytas lydekas, ar mano gamintus kitus patiekalus bei tortus.
Beje, gamindama pyragus ir tortus, niekuomet nenaudoju dažų. Tokios dovanos bent jau ateityje nesimėtys, neužims vietos, neatsidurs šiukšlyne.
Beje, atsirado nauja tradicija žiemą gimusiems dovanoti žydinčias tikras žibutes. Tiesiog jas išsikasame prieš užšalimą, pamažu pripratiname prie kambario temperatūros ir jos prašysta sausio mėnesį gimusiems, kai už lango didelis speigas ir gausybė sniego. Betgi šiek tiek man gražiau sąžinę – ar taip neskriaudžiame gamtos? Kadangi jas dovanojame tik artimiausiems žmonėms, tai jos, vos ne visos, pavasarį pasodinamos kaime, kalėdų eglučių miškelyje.
Beje, eglučių niekuomet neperkame nukirstų – arba jas susirišame iš šakų, arbe perkame su vazonu, laikome balkone, o po to prigyja kaime.
Kadangi nemažai kepu, susikaupia kiaušinių dėklų rietuvės. Internete susirandu žmones, kurie augina vištas, pardavinėja kiaušinius ir atiduodu tas dėžutes – tegul pasitarnauja dar kartą ar kelis.
Niekada neišmetame maisto, jo gaminame tiek, kiek reikia, o iš likusios košės, bulvių, duonos ar kitų produktų aš galiu greitai pagaminti naujų patiekalų.
Visuomet turiu pirkinių maišelį, stengiuosi kuo mažiau naudoti plastikinių maišelių parduotuvėje. Net pas pardavėjas prašau, kad nepersistengtų ir nedėtų mano vienišos citrinos į maišelį.
Vis dar nesame rūšiavimo virtuozai, bet stengiamės: ypač didelis dėmesys nereikalingiems vaistams, elementams, laidams, telefonams, senai buitinei technikai, mašinų dalims, stambių gabaritų šiukšlėms. Jas patys pristatome į tam skirtas specialias surinkimo vietas.
Taigi, mums tvarumas reiškia kiek lėtesnį, labiau apgalvotą, sąmoningesnį gyvenimą. Tačiau tai tikrai neblogina ir neapsunkina mūsų gyvenimo kokybės. Netgi priešingai!
Tokia gyvensena ne tik skatina kūrybiškumą, apsaugo nuo apatijos, suteikia atradimo džiaugsmo, moko veikti kartu – neretai prisideda ir prie šeimos finansinio stabilumo. Bet svarbiausia yra žinojimas, kad: blogiausiu atveju, nekenki pasauliui, o geriausiu – padedi jam atsigauti. Žingsnis po žingsnio, diena iš dienos!
Papasakok, ką savo namuose įsirengei ar pasidarei pats, ir laimėk 1000 eurų vertės elektrinį paspirtuką. Visas sąlygas rasite paspaudę čia, o laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt