Perskaitęs bendravardžio straipsnį, kurio patirtis įtartinai panaši į mano, nusprendžiau pasidalinti savo mintimis apie vienatvę. Trumpai tariant, mano kelyje meilės be atsako ir visokie panašūs bei labai nemalonūs atstūmimai yra neatsiejama kasdienybės dalis. Bet kita vertus, perskaičius tiek panašaus amžiaus žmonių pamąstymų, suprantu, kad aš toks ne vienintelis vienišius. Ir tai iš tiesų verčia susimąstyti, kodėl gi taip yra.
Pradėsiu nuo to, kad man patiko vienos skaitytojos laiškas. Ji pastebėjo, kad viena pagrindinių problemų yra ta, kad jos vienišė draugė nepasitiki savimi. Tuomet puolama į visokius kraštutinumus. Aš irgi, beje, sakiau - „na, gerai, dabar gerai mokysiuosi, sportuosiu, darbą susirasiu ir merginos pačios atsiras“. Tačiau jos neatsirado ir, vargu, ar atsiras. Vieniši žmonės, tokie kaip aš, iškelia pernelyg didelius, nepagrįstus lūkesčius tiek sau, tiek kitiems.
Kartą visiems puikiai žinomas Algirdas Kaušpėdas pasakė, kad sunkiausia susitaikyti su savimi. Aukso žodžiai. Nesu gražuolis kaip koks Orlando Bloomas, tačiau objektyviai vertinant, turbūt neturėčiau dalyvauti ir baisumo konkurse kartu su Frakenšteinu bei Kvazimodu. Proto, matyt, irgi ne aruodai, kita vertus, studijos baigtos užsienyje sufleruoja, kad greičiausiai nesu paskutinis kaimo kvailelis. Bet netgi tą žinodamas aš nesugebu prieiti prie patinkančios merginos, nors, pavyzdžiui, man niekada nebuvo didelis iššūkis kalbėti ar kaip kitaip pasirodyti prieš didelę auditoriją. Taigi, kur slypi šios problemos šaknys? Ogi baimėje būti atstumtam. Galima nusvilti pirštus vieną, antrą, trečią kartą, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau prisiversti veikti, nes juk skauda.
Daugelis pasakys, ar parašys komentaruose – „tai aišku, esi toks mėmė, tai nenuostabu, kad merginos aplinkui būriais nesisuka“. Galbūt jie teisūs, kas ten žino. Dailiosios lyties atstovės, klausiamos, kokio joms reikia vyro, dažnai pasirenka atsakymą - vyriško (netgi be salės pagalbos). Aš nežinau, ką šis žodis tiksliai reiškia, nes turbūt kiekvienas jį skirtingai interpretuojam, tačiau įtariu, kad pas mane vyriškumo ne tik kad su žiburiu nerasi, bet ir su galingu prožektoriumi nuo „20 Century Fox“ stogo vargu, ar kažką reikiamo užtiksi. Aš jau greičiau iškepsiu pyragą merginai (ką, beje, esu ir padaręs), negu sutaisysiu skalbimo mašiną. Taigi šansai surasti antrą pusę, savaime suprantama, yra ypač minimalūs.
Nors toli gražu nesu vyro idealas, aš sugebu iškelti pakankamai aukštus reikalavimus merginoms. Taip ir pagaunu save mąstantį – šita per aukšta, šita per žema, ta per liekna, kita per stambi ir t.t. Sakyčiau, gerokai per įžūlu būnant mano situacijoje. Iš tiesų tie nepamatuoti lūkesčiai tiek sau, tiek kitiems, kuriantys nerealius idealus, veda į niekur. Idealių žmonių nėra ir man todėl nereikia kažkokios super merginos, nes aš pats nesu tobulas. Ir netgi jeigu liksiu vienas, vistiek galiu padovanoti gėlę nepažįstamajai gatvėje, visiškai nieko nesitikėdamas, o tik džiaugdamasis, kad kažkam galbūt praskaidrinau dieną.
Tai kaip gi surasti tą vienintelę? Manau, toji vienintelė priims mane tokį, koks aš esu, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, su visomis mano silpnybėmis, keistenybės, kvailystėmis ir t.t. Ir lygiai taip pat aš nenorėsiu, kad ji pasikeistų, nes visi jos privalumai ir trūkumai paverčia ją unikalia ir įdomia asmenybe.
P.S.: kad jau čia toks gražus būrys vienišių susirinko, tai reikėtų sukurti kokį anoniminių vienišių klubą. Gal tada suprastume, kad žmogus, kuris yra man reikalingas stovi tiesiai priešais mane.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: