Jie suinteresuoti vienaip, ar kitaip kartu praleisti atitinkamą laiko atkarpą ir tikisi, kad tai būsiąs maloniai praleistas laikas, gal galintis turėti ir geidžiamą tęsinį ateityje. To tikisi, reikia manyti, ne tik iniciatorius, bet ir sutinkantis su tuo partneris. Kokių niuansų gali būti realybėje, neimkime nagrinėti. Tik iš karto reikia pasakyti, kad šiuo atveju kalbama apie tuos laikus, kai dar nebuvo interneto ir mobiliųjų telefonų, o ir laidinius turėjo toli gražu ne visi. Tai nekeičia paties pasimatymo sampratos – kitokia tik jo preambulė, įžanga.
Du studentai iš „Gintaro“ baro nuo geležinkelio stoties patraukė žemyn, tuometine Madeiskerytės gatve, prie vieno juos dominusio namo. Tiksliau, susidomėjęs labiau buvo vienas iš jų – ten gyveno jo pažįstama mergina, daili ir geidžiama. Jiedu draugavo, o šios kambario draugė galėjo sudominti antrąjį vyruką. Reikėjo pasimatyti.
Telefono ten nebuvo, bet buvo tarpinė grandis – nuomojamo buto šeimininkė. Štai ši persona ir sugriovė dviejų karštų širdžių alaus puta papuoštus romantiškus siekius – lakoniškai, šaltai ir negailestingai prie durų pareikšdama, kad panelių namuose nėra.
Negalėjo su tuo taip lengvai susitaikyti tos karštos širdys. Koks pasimatymas gali būti blogesnis už tokį, kuris nors ir labai geidžiamas, bet visai neįvyksta?
Nusileidę aidžiais metaliniais laiptais iš saldžios vilties aukštybių du draugai stabtelėjo, susidūmojo. Nebuvo jie naivūs, žinojo, kad širdys gražuolių nėra tokios jau skaidrios ir vaiskios, kaip viliojančios jųjų akių gelmės. Tų širdžių gelmės nelemta įžvelgti, todėl jie apėjo namą iš kitos pusės ir pabandė pažvelgti pro langą.
Aukštai buvo tas langas, daug per aukštai, kad galėtum ką pamatyti, bet vėl rado tarpininką. Iš vienos pusės buvo išmėginta šeimininkė, iš kitos – ne tokia solidi persona, tai yra, vienišas, nuobodžiaujantis, smalsus kiemo vaikėzas.
Turtingi buvo tada draugai, nes naktį jiems pasisekė gauti darbo – krauti vagonus „Rajpotrebsojūze“. Taigi vaikigalis, pamatęs visą rublį, tuoj veržliai pasišovė atlikti jam pasiūlytą užduotį. Mitrus pasitaikė – žvitriai ropštėsi ištrupėjusių plytų siena, įsitvėręs surūdijusios, žemyn nutįsusios vielos.
Sunku tuose namuose pasakyti, ar tai jau buvo antro aukšto langas, ar kokio pusantro, bet kad jis buvo tiek aukštai, jog niekas niekaip neįstengtų pro jį pažvelgti – tai visiškai aišku.
Ir staiga, kai panelė priešais veidrodį ramiai ruošėsi būsimam pasimatymui (šį kartą ne su tais vyrukais), už jos nugaros vos pravertam lange išniro pasišiaušusi, nuo pastangų baisiai išsiviepusi fizionomija.
Yra jau sukurtas akustinis ginklas, neabejotinai efektyvus ir galingas, nes buitiniam lygmenyje nuo seno sėkmingai vartojamas. Šį kartą jo auka tapo tas samdinys – žvalgas. Lyg pašautas, pervertas driokstelėjusių klyksmo decibelų, lyg gulbinas iš tos dainos, su savo žinia samdytojams nukrito tiesiai į jų rankas. Nuo panosėje pamatyto uždirbto rublio mikliai atsigavęs vaikiščias tuoj dingo kiemo gilumoje, o abu jaunuoliai patraukė savais keliais.
„Kas čia tokio blogo? – jūs pasakysite. – Kodėl blogiausias? Juk tas pasimatymas tiesiog neįvyko, veiksmas neturėjo tęsinio!“
Turėjo. Ir dar kaip turėjo. Buvo vedybos, buvo ilgi bendro gyvenimo metai šeimoje. Nebebuvo nei tiesos, nei pasitikėjimo.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Laimėtojas skelbiamas spalio 30 dieną.