Štai, Nerijus Mačiulis savo rašinyje [1] išskyrė du skirtingus gerovės valstybių tipus – skandinaviškąjį su dideliais mokesčiais, viršijančiais 40 proc. BVP bei šalis, kaip kad, Šveicarija, Airija, Australija ar net Singapūras (tikrai?) kurios, nors ir per biudžetą perskirsto mažiau nei Lietuva, tačiau, pasak Nerijaus, yra išsprendusios daugelį socialinių problemų. Dalinai su Swedbank analitiku galima sutikti – minėtosios valstybės iš tiesų funkcionuoja geriau nei daugelis kitų pasaulio valstybių, tačiau ar tikrai galima skandinaviškojo-perskirstomojo valstybių modelio sėkmę lyginti su Airijos ar Šveicarijos sėkmės istorijomis? Galų gale, ar yra atliktų tyrimų, kurie leistų daryti prielaidų, jog toks modelis labiau tiktų Lietuvai?
Tuo tarpu nori to ar ne, tačiau kiek anksčiau atlikti tyrimai [2, 3], kuriais mėginama bent dalinai paaiškinti skirtumus tarp, kaip pasakytų Nerijus, gerovės valstybių, leidžia teigti, jog perskirstomąjį modelį pasirinkusiose šalyse santykinis skurdas yra bent penkiais procentiniais punktais mažesnis nei šalyse, kurios aklai tiki nematoma rinkos ranka. Ir vis dėlto - kuo tikėti lietuviams: raudonarožiu Skandinavijos modeliu ar jau minėta nevaržoma ranka, kuri tuoj pat viską ims ir sutvarkys? Tikriausiai galima rasti svarių argumentų už abi puses, tačiau visų pirma reikėtų prisiminti, kur gyvename, ką esame patyrę ir kokie gi šiuo metu esame mes patys.
Jau beveik tris dešimtmečius visi drauge kuriame melagystėmis paremtą valstybės modelį, kuris labiau primena chaosą. Šis (ne)modelis remiasi gana paprasta logika: vertė, kurią sukuria gyventojai, persiskirto ypač netolygiai, o liūto dalį mokesčių sumoka darbuotojai ir vartotojai, kai tuo tarpu kapitalas apmokestinamas, švelniai tariant, kukliais mokesčiais, ką jau kalbėti apie daugybę lengvatų, kurių grąža valstybei kvestionuotina. Tokias samdomųjų darbuotojų apkrovas, paremtas išsunkiančių ekonominių ir politinių institutų veikla, plačiau savo knygoje [4] nagrinėja Aušra Maldeikienė, tačiau iki šiol nėra imtasi jokių priemonių, kurios bent jau suvienodintų individualistų ir samdomų darbuotojų pozicijas mokesčių atžvilgiu.
Maža to, tokių kontorų, kaip kad LLRI veikla ir jų vykdomas gyventojų „švietimas“ formuoja teigiamą visuomenės nuomonę apie kuo mažesnius mokesčius, kai tuo tarpu Skandinavijos šalių gyventojai didelius mokesčius supranta kaip visuomenės gėrio kūrimą. Taigi, kad ir kokiais sukčiais mokesčių (ne)mokėtojus laikytų Nerijus ir kiti analitikai, vis dėlto reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog būtent dominuojanti neteisybė bei nusivylimas korumpuotais politikais dažnai tampa neapskaitytų pajamų priežastimi. Na, o kur neapskaitytos pajamos – ten dažnai atsiranda ir vokeliai, mažesnės socialinės garantijos darbuotojams, galų gale – jų pačių socialinė atskirtis plačiąja prasme. Savaime suprantama, dalinių vis dar didelio šešėlio priežasčių galima ieškoti ir savo įprotyje nekęsti valdžios arba tiesiog pateisinti amoralų elgesį kitų atžvilgių, nė nesusimąstant apie tai, jog kiekvienas pavogtas euras lemia mažus mokytojų, gydytojų, socialinių ir kultūros darbuotojų atlyginimus.
Taigi, nuo ko reikėtų pradėti siekiant žengti pirmuosius žingsnius tikrosios gerovės valstybės link, kurioje švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sektoriai veiktų efektyviai, o gyventojai norėtų mokėti mokesčius, gal net taptų nesąžiningo verslo košmaru - nedirbtų šešėlyje? (Bankų) analitikai kalba apie efektyvumą, kuris yra neatsiejama gerovės valstybės dalis, tačiau retas, kuris užsimena apie tamprų vyriausybių bendradarbiavimą siekiant vienodai apmokestinti verslą. Štai, 2016 m. atliktame tyrime [5], nagrinėjančiame Vidurio ir Rytų Europos valstybių mokestinių pajamų struktūrą, pastebėta, jog vienas iš būdų biudžetui iš verslo gauti daugiau naudos, o kartu ir adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių, yra bendradarbiavimas europiniu lygmeniu. Tokiu būdu galėtų būti užtikrintas bendras verslo apmokestinimo reglamentavimas ir užkertamas kelias mokesčių rojų steigimuisi.
Dar vienas tikslas, kurio reikėtų siekti norint įtvirtinti didesnį teisingumo jausmą ir padidinti mokesčių moralę, yra pajamų mokesčio progresyvumas atsižvelgiant ne į jų rūšį, o į dydį. Apie tai jau dešimtmečius kalba Romas Lazutka, Raimondas Kuodis ir Aušra Maldeikienė, tačiau politikai šiems siūlymams lieka nebylūs. Tuo tarpu biudžeto skylė, atsivėrusi dėl didelio šešėlio, gyvulių ūkio bei kone sąmoningai vykdytos ypač neatsakingos prociklinės fiskalinės politikos (laba diena, Gediminai ir draugai) [6], kamšoma paslaugų sektoriumi, kuris tik įtvirtina mūsų, kaip piguvos reputaciją. Kita vertus, kol Gediminas Kirkilas ir draugai save vadina socialdemokratais (suprask, kairiosios krypties politikais), o neva žaliosios bei dar vienos kairiosios partijos lyderis važinėja su Cadillac Escalade, neabejokime - gyvename kreivųjų veidrodžių karalystėje. Taigi, jei jau politikai nesiima reikalingų žingsnių, galbūt išties vertėtų tarti „sudie“ užsisėdėjusiai nomenklatūrai?
Tai kokie gi Jūsų planai Lietuvai, mielieji Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Lietuvos socialdemokratų partija - LSDP? Ką siūlote: tiese žemyn, aukštyn ar ir toliau kaboti ore? Juk draugai JAV visai šalia...
[1] www.fb.com/nerijus.maciulis/posts/10156699607317989.
[2] KENWORTHY, Lane. Do social-welfare policies reduce poverty? A cross-national assessment. Social Forces, 1999, 77.3: 1119-1139.
[3] MOLLER, Stephanie, et al. Determinants of relative poverty in advanced capitalist democracies. American sociological review, 2003, 22-51.
[4] MALDEIKIENĖ, Aušra. Melo ekonomika. Alma littera, 2014.
[5] www.eurodad.org/files/pdf/58d39b90e6546.pdf
[6] www.vkontrole.lt/bp/failai/files/Fiskalinis_monitorius_bir%C5%BEelis_2019_07_03.pdf?fbclid=IwAR0CeFHTTrlE8H1RrfdZXISvDr_04KGEMtPeTVNEVXDl7d1WELVmsxQHZTk