Prašnekusi apie Garliavos įvykius, moteris pati tapo tuo Poncijum Pilotu, kurį paminėjo savo kalboje pašlovinusi Laimutę Kedienę kaip dorybės įsikūnijimą, o jos kančias prilygindama Kristaus kančioms. Pasirodo, tik N. Sadūnaitė žinanti tikruosius Garliavos tragedijos kaltininkus: tai šalies prezidentė, premjeras, teismai, socialinės institucijos ir visi tie, kurie nepriėmė jos ir jos atstovaujamos minios „teismo“ nuosprendžio. Negana to, garbioji moteriškė įsakmiai nurodė visoms kaltoms institucijoms iki vasario 16-osios išsiaiškinti, kur yra gyva ar negyva Mergaitė ir asmeniškai ją apie tai informuoti.
Įsivaizduokime, kad tokią kalbą kas nors išrėžtų, tarkim, Jungtinių Valstijų prezidento ar Jungtinės Karalystės premjero akivaizdoje, minint kokią nors šių šalių valstybinę šventę, aišku, dar ir milijonų prie TV ekranų sėdinčių tų šalių piliečių akivaizdoje. Guldau galvą, kad rezonansas būtų pasaulinio masto.
Kaip nusiritome iki to, kad nepasitikėjimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis iš pačios aukščiausios tribūnos reiškia žmogus, atėjęs atsiimti tų institucijų skirto apdovanojimo, ir dar tokią dieną, kai kiekvienas bent kiek save gerbiantis Lietuvos pilietis mini kruvinosios 1991-ųjų sausio 13-osios aukas?
Kai kurie N. Sadūnaitės kalbą laiko žodžio laisvės triumfu, o aš manau, kad ji liudija visišką moralinį mūsų visų nuopuolį. Manau, kad išgirdę tokią valstybę žeminančią kalbą, iš salės turėjo išeiti visi save gerbiantys posėdžio dalyviai, nes sėdėdami, o dar ir plodami laureatės kalbai, jie tarsi pripažino ją pasakius tiesą ir net apdovanojo gėlėmis – matyt, už drąsą.
Kad toks viešas akibrokštas gali nuskambėti per visą pasaulį, padarydamas Lietuvai gėdą tuo metu, kai šalis ir taip ne itin turi kuo didžiuotis, kad jis sukels visą jau lyg ir nuslūgusį gaivalą, vos neprivedusį prie gatvės teismų, tai jokios atsakomybės nesaistomai moteriškei aiškiai buvo vis tiek. Kaip ir be reikalo, ne itin tinkamame kontekste daugelį kartų apeliuoti Dievo vardu. Gerai pagalvojus, o ką ši senolė prarado? Premijos neatsisakė, nors lyg ir turėjo atsisakyti – juk paskyrė ją tokia „supuvusi“ valstybė. Neatsisakys ir valstybinės pensijos bei kitų laisvės kovotojams skirtų lengvatų. O sprendžiant iš kalbos, turėtų.
Man ta jos kalba simbolizuoja chaosą, į kurį vis gilyn grimzta mūsų valstybė: netikrumas dėl rytdienos, mažėjantis gyventojų skaičius, kainų šuoliai su kartimi, pakrika įstatymų leidyba ir taisyba, didėjanti nepasiturinčių gyventojų sluoksnių atskirtis, savo ruožtu didinanti kriminalinį kontingentą ir nusikalstamumo mastą, žiniasklaidos ir verslo susiliejimas, partinės sistemos griūtis, pasireiškianti neprognozuojamais rinkimų rezultatais − atvedanti į valdžią atsitiktinius, jai nepasirengusius žmones ir stumianti šalį prie valdymo krizės.
N. Sadūnaitės kalba iš Seimo tribūnos, nutylėjusi visas mūsų nelengvos kasdienybės aktualijas ir nukreipusi dėmesį į marginalinį Lietuvos istorijos epizodą, tarsi vainikuoja visas tas nesąmones, kurias girdime ir matome kone kasdien. Jos klausantis man buvo gėda už Lietuvą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.