Europos Sąjungos teisės aktai taip pat nustato mokymosi visą gyvenimą tikslus. Pagrindinis jų – aprūpinti piliečius asmeninio vystymosi, socialinės integracijos ir dalyvavimo žinių ekonomikoje priemonėmis. Viskas labai gražu, bet realybė kitokia.
Kuomet nusprendžiau pagilinti savo žinias, kurias taip pat galėčiau įtvirtinti ir panaudoti darbe, dar nežinojau, kad labai pasigailėsiu. Įstojau į papildomas teisės studijas viename universitetų. Prieš stojant, universitete buvo akcentuojama, kad bus sudarytos visos sąlygos mokytis, kad tvarkaraščiai bus derinami prie dirbančių studentų. Džiaugiausi, kad turėsiu galimybę ir dirbti ir tuo pačiu įgyti naują išsilavinimą. Nepagailėjau ir susimokėti solidžią sumą už studijas.
Atėjus mokslo metams ir pamačius paskaitų grafiką, negalėjau patikėti. Visos paskaitos vyko darbo dienomis ir darbo valandomis. Tik nedidelė dalis paskaitų - po 16 val. Nepatenkinti buvo visi studentai, tačiau teko taikytis - prašytis anksčiau iš darbo, o neatsiradus tokiai galimybei, jas praleisti. Kartu su savo grupės studentais rinkome parašus ir kreipėmės į savo studijų vadovę tam, kad būtų sudaryta galimybė pavėlinti paskaitų laiką.
Ir štai ateina nauja sesija. Tvarkaraštis - niekaip nesuderinamas dirbančiam žmogui. Seminarai į kuriuos studentas privalo eiti, vyksta darbo dienomis, nuo 8 val. ryto. Sakykite mielieji, kuris darbdavys geranoriškai sutiks, kad jo darbuotojas eitų į paskaitas darbo valandomis? Tokio darbuotojo aš taip pat nenorėčiau. Egzaminų sesija vyksta nuo gruodžio 9 d. iki sausio 19 d. Tad iškyla „hamletiškas“ klausimas: būti ar nebūti? Mesti darbą ar mesti mokslus?
Štai tau ir mokymosi visą gyvenimą strategija, kuri virsta verslu. Imami pinigai, priimama kuo daugiau studentų, tačiau į studentų norus neatsižvelgiama. Ačiū universitetui, kuris sudarė sąlygas mesti mokslus, net neįpusėjus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!