Aišku, jeigu esate ekstremalių pramogų mėgėjas, dabar jums – aukso metas. Tačiau mūsų grupelė buvo nusiteikusi romantiškesnei kelionei gamtoje. Buvome raminami, kad plaukimas nebus per sunkus.
Pradėsiu nuo to, kad kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, praėjusią savaitę per televiziją ir internetu stebėjau įspūdingus vaizdelius, užfiksuotus po vadinamosios dešimtmečio liūties, ir klausiausi žinių apie prastą Gedimino pilies kalno situaciją.
Tačiau man nė į galvą netoptelėjo mintis, kad iškritus, pasak sinoptikų, katastrofiniam kritulių kiekiui, turėčiau rimtai susimąstyti apie savaitgalio planus leistis į žygį baidarėmis. Deja, apie tai nesusimąstė ir kiti mano kelionės draugai.
Tad praėjusį šeštadienį (liepos 15 dieną) džiūgaudami, kad oras pasitaikė puikus, šešiese atvykome į Kurklių miestelį Anykščių rajone. Maždaug nuo šios vietos turėjome pradėti penkių valandų plaukimą baidarėmis Virintos upe.
Anksčiau baidare esu plaukiojusi, tačiau tikrai nedaug. Todėl kelionės draugams ir baidares nuomojusiam žmogui prieš plaukimą pasisakiau, kad man šis žygis – pirmasis. Jeigu plaukimas sraunia Virintos upe pirmakarčiams per sudėtingas, galvojau neplaukti.
Tačiau kelionės draugė nuramino, kad ji prieš kelerius metus pirmą kartą baidarėmis plaukė būtent šia upe, ir jokių problemų nekilo. Žygis tada buvo puikus.
Baidares išnuomojęs žmogus pastebėjo, kad vanduo po liūčių pakilęs, bet tai esą gali būti daugiau privalumas nei trūkumas. Neva kliūtys, esančios upėje, bus likusios po vandeniu, tad mums bus tik lengviau plaukti. Be to, baidarių nuomos verslo atstovas vaizdžiai parodė, kad prieš mus į žygį upe leidosi šeima su mažais vaikais, kurie bene perpus už mane mažesni. Kitaip tariant, ko man, suaugusiai jaunai moteriai, bijoti?
O ir visa mūsų kompanija buvo patyrusi. Pavyzdžiui, baidarėje kartu su manimi sėdėjęs mano sutuoktinis į tokį žygį, ir net ta pačia Virinta, leidosi ne pirmą kartą. Paauglystėje po pamokų jis dar ir lankė plaukimo baidarėmis būrelį.
Tad ramia širdimi visi susėdome į tris baidares ir, kaip toje dainoje, pasileidome žemyn upe.
Baidarė apvirto ir nuplaukė tolyn
Deja, iššūkiai ir įtampa mus visus užklupo tą pačią minutę. Plaukėme nuo kliūties prie kliūties. Upėje vanduo pasirodė gerokai labiau pakilęs nei paprastai, labai sraunus. Negana to, tikriausiai per audras į vandenį pastaruoju metu privirto dar daugiau medžių.
Sėkmingai, bet įsitempę, išlaviravome pro pirmąsias kliūtis. O tada mūsų baidarė, kad ir kaip bandėme to išvengti, rėžėsi į skersai upės nuvirtusį medį. Valtis apvirto, panėrė po medžiu, išlindo pro kitą pusę ir nuplaukė toliau Virinta... Aišku, jau be mūsų.
Kelionės draugai plaukė pirma mūsų ir buvo stipriai nešami srovės žemyn, tad grįžti atgal mums padėti nesugebėjo. Gerai, kad vėliau jiems bent pavyko ištraukti iš vandens toliau nuplaukusią ir po to nuskendusią mūsų baidarę.
Iš upės išlipti labai sudėtinga
Gavę po gerą gurkšnį vandens, mes su vyru likome viduryje upės, stiprios srovės spaudžiami prie nuvirtusio medžio – vienas iš vienos pusės, kitas – iš kitos. Sutuoktiniui greitai pavyko įsiropšti į medį, nors jis net nelabai pamena, kaip tai padarė.
Aš labai šaltame vandenyje, upės viduryje, vargau apie pusvalandį. Skersai upės gulinčio medžio kamienas man buvo maždaug veido aukštyje (aš esu 178 cm ūgio). Reikėtų gerai pasistengti pasiekti jį koja ir paprastomis sąlygomis, o ką jau bekalbėti, kai spaudžia stipri srovė ir dar slysta rankos šlapiu medžio paviršiumi?
Vandens buvo iki smakro ir kuo arčiau kranto, tuo darėsi giliau. Dar ir akmenys slydo iš po kojų. Tad paprasčiausiai nužingsniuoti iki stataus upės kranto ir išlipti nebuvo galimybės. Nuplaukti iki kranto – juo labiau, kadangi neįtikėtinai stipri srovė nešė į šoną.
Be to, šiek tiek kilstelėjusi abi rankas, turėjau tvirtai laikytis įsikibusi į slidų medžio kamieną, kad spaudžiant didelei srovei, nepalįsčiau po medžiu ir gelbėjimosi liemene nepakibčiau po vandeniu ant šakos. Dabar svarstau, ar nereikėjo atsargiai palįsti po kamienu ir pasileisti upe kartu su srove? Gal būtų ji mane kažkuriuo metu sėkmingai nunešusi į krantą?
Iš pradžių dar tikėjomės, kad kas nors tuoj plauks pro šalį ir padės kažkaip išsikapanoti iš vandens. Bet, kaip tyčia, daugiau žmonių nesirodė. Teko suktis patiems, nes lediniame vandenyje jau tirtėjau iš šalčio. Galiausiai vyras mane užtempė ant medžio kamieno. Juo sėdomis pergalingai nučiuožiau iki kranto.
Pribloškė svetimų žmonių gerumas
Tuo metu kaip tik pasirodė du vyrai su valtimis, plaukantys pro šalį.
Jų gerumas buvo neįtikėtinas. Išsiaiškinę, kas atsitiko, jie atidavė mums savo šlepetes, kad lengviau būtų krantu prasibrauti per žoles iki kelio. Vienas jų paskolino ir savo mobilųjį telefoną – kad neliktume be ryšio ieškodami pagalbos. Ir dar paskambino savo žmonai, prašydamas jos atvažiuoti mūsų pasiimti ir kur nors nuvežti sušilti!
Labai greitai atvažiavusi ši moteris mus parsivežė namo, pasiūlė nusimaudyti po karštu dušu, davė šiltų drabužių, porą valandų girdė karšta arbata ir maitino. Po patirto šoko upėje, patyrėmė dar didesnį šoką – kokie geri būna žmonės! Savo geradarių namuose sulaukėme baidarių nuomos atstovo.
Atsarginiai drabužiai, maistas ir visi daiktai buvo likę mūsų automobilyje. O šio rakteliai buvo palikti pas baidarių nuomotoją. Jis, mums išlipus iš vandens, kaip tik kažkur buvo išvykęs. Todėl ir teko kurį laiką glaustis pas svetimus žmones.
Draugai kankinosi dar labiau
Blogai prasidėjęs mūsų žygis baigėsi sėkmingai. Žinojome, kad apie tai pranešta ir keturiems mūsų kelionės draugams. Tie patys geradariai vyrai mums vėliau paskambino ir pasakė, kad plaukdami pamatė mūsų bendražygius ir juos nuramino, jog mums viskas gerai - tik plaukimo nebetęsime.
Tad draugai prisirišo prie savo baidarės laisvą mūsų baidarę ir ėmė plaukti toliau.
Visą dieną įsivaizdavome, kad jie mėgaujasi plaukimu, gal net kur nors išlipo į krantą turistiškai papietauti.
Pasirodo, viskas buvo priešingai! Netrukus po to, kai mes iškritome iš baidarės, žygio draugus pagavo dar stipresnė srovė. Iškylautojams per kelias valandas teko įveikti vieną už kitą sudėtingesnę kliūtį. Atsidūrę pavojingose situacijose, jie vos nenuskendo. Žygio metu į upę grimzdo ir vandenyje plaukiojo vis daugiau ir daugiau baidarėse buvusių daiktų.
Nutraukti siaubingos kelionėms draugams nepavyko, nes jie nerado būdų, kaip išlipti į krantą. Prisišaukti pagalbos irgi nebuvo kaip.
Vienu metu ketveriukė persigandusi laikėsi už medžio upėje ir nebežinojo, ką daryti. Žinoma, merginos neapsiėjo be panikos ir ašarų. Kažkuriuo metu ketvertukas net praplaukė pro baidarėmis keliavusią šeimą su mažais vaikais, kurie taip pat buvo persigandę. Blogiausia, kad nešant stipriai srovei, nepavyko sustoti ir vieni kitiems padėti.
Iš baidarių abi poros iškrito po du kartus, visos baidarės skendo, kol galiausiai viena iš trijų nuskendo visiškai. Jos ištraukti nebepavyko. Tad dviem kelionės draugams labai pasitarnavo plukdyta trečia laisva mūsų baidarė. Su ja pora pabaigė kelionę.
Tiksliau, ne kelionę, o košmarą, kurio niekas nenorėtų pakartoti.
Vėliau tie bendrakeleiviai, kurie jau kartą plaukė Virinta, dievagojosi, kad nieko panašaus anksčiau nebuvo patyrę. Ankstesni žygiai upe nebuvo nei tokie sudėtingi, nei tokie pavojingi.
Teko sumokėti už nuskendusią baidarę
Kelionės pabaigoje džiaugėmės visi likę gyvi ir dėl išlaidų nesukome galvos. Tačiau jas paskaičiuoti verta. Nuskendo mūsų visų asmeniniai daiktai – gerai, kad be brangių sportbačių ar saulės akinių, nelabai ką daugiau gabenomės.
Prie to dar pridėkime nuskendusią baidarę, už kurią teko sumokėti 200 eurų (nusidėrėjome iki 180 eurų ir sumą draugiškai pasidalijome iš šešių).
Jeigu būtų nuskendusi brangesnė baidarė, iš kurios kelionės pradžioje iškritome mes su sutuoktiniu, būtų reikėję sumokėti 500 eurų. Savaime aišku, dar susimokėjome už baidarių nuomą ir naudojimąsi stovyklaviete.
Per bendrus pažįstamus teko girdėti, kad panašiai savo žygiu baisėjosi ir kita savaitgalį Ankyščių rajone baidarėmis plaukusi žmonių grupė. Tik jiems pavyko išlipti į krantą ir nutraukti kelionę.
Tarp nuskendusių jų daiktų – ir brangi kamera.
Atsakomybė tenka pačiam plaukiančiajam
Kai kurie šią istoriją perskaitę žmonės tikriausiai pagalvos: „Patys kalti“. Aš, tiesą sakant, irgi taip galvoju. Tačiau jeigu nuo tokio košmaro pavyks išgelbėti bent vieną žmogų, ypač vaiką, šia istorija pasidalinti verta.
Žinau, kad visa atsakomybė tenka baidarę išsinuomavusiam ir ja plaukiančiam žmogui. Tačiau, ar neturėtų kas nors plaukti ir periodiškai patikrinti, kokia padėtis yra susidariusi upėse po audrų ir stiprių liūčių? Ir, jei reikia, perspėti plaukiančiuosius?
Iš kito šalies galo atvažiavus prie upės, ir matant ją pirmą ar antrą kartą, tikrai nelabai susigaudysi situacijoje. Reikia turėti omenyje ir tai, kad užklupus bėdai, pagalbos iš baidarių nuomos atstovų ne visada sulauksi, net jei ir turėsi veikiantį mobilųjį telefoną.
Sužinojusi, kad mes atsidūrėme kažkur krante ir neturime interneto kontaktams susirasti, mano mama bandė skambinti į vieną baidarių nuomos punktą Anykščių rajone prašyti pagalbos (tik netyčia pataikė ne į tą, iš kurio išsinuomavome baidares).
Tačiau gautą atsakymą verta įsidėmėti: „Privažiuoti negalime, nes ten juk miškas, o nuplaukti iki tos vietos, kur apvirto baidarė, irgi neturime kaip. Tegul gelbėjasi dabar kaip tik sugeba: bando kopti į krantą ir eiti link kelio ieškoti pagalbos“.
Tad linkiu visiems būti atsargiems ir apdairiems renkantis vasaros pramogas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.