Norvegijoje užkalbino keltu besikeliančią moterį – išgirdo širdį gniaužiantį paaiškinimą

Jeigu iš arčiau pažiūrėtumėte į vakarinę Norvegijos pakrantę, pamatytumėte, kad ji atrodo kaip suplėšyta žemė. Čia pilna salų ir salelių. Daugelį iš jų jungia tiltai, o į atokiausias tenka keliauti keltu. Aš taip pat pastaruoju metu dirbu saloje, esančioje už devynių kilometrų kelio jūra. Kas rytą skubu ne į autobusą, bet į keltą.

Papasakokite apie savo motinystės ir darbo patirtį. Kaip tai suderinate? Kokių sunkumų patiriate ar komentarų susilaukiate? Pasidalinusios savo patirtimi labai padėsite kitoms moterims, šiuo metu išgyvenančioms tą patį. Siųskite laiškus [e-mail] ir laimėkite prizus!

Neseniai keltu pradėjo keltis ir jauna, anksčiau nematyta moteris. Kadangi ryte keltu keliasi nedaug keleivių, greitai susipažinome ir pradėjome kalbėtis.

Keltu keliantis pėsčiomis kelionė yra nemokama, bet jeigu vykstate automobiliu už persikėlimą reikia susimokėti. Aš kartais keliuosi su automobiliu, nes man jo reikia darbe, o mano naujoji draugė visada palieka savo automobilį prieplaukoje. Ji išsitraukia iš bagažinės paspirtuką ir skuba į keltą. Pirmą kartą pokalbis užsimezgė kaip tik apie jos „E-wheels“ firmos paspirtuką, su kuriuo ji nurūksta iki savo darbovietės, užsiimančios laivyba ir laivų vilkimu.

Vasarą ir rudenį paspirtukas iš tiesų patogi priemonė, tačiau artėjant žiemai saloje nuo jūros pradeda pūsti šiaurės vėjas, todėl mano naujoji draugė – Rozalinda – pasiskundė, kad dabar jau norėtų į keltą pasiimti automobilį, o ne lėkti pučiant vėjui – darosi šalta.

„Taip, taip“, – palinksėjau ir net nesigilinau, kodėl į salą ji neima automobilio, nes maniau žinanti priežastį, o būtent – taupumas. Pasirodo, priežastis buvo visai ne ta.

Rozalinda paaiškino: „Neimu į salą automobilio todėl, kad mano 2,5 metų sūnelis yra darželyje kitoje saloje. Jeigu jam kas nors atsitiktų ir man praneštų, kai aš esu darbe, aš nedelsdama šokčiau į vieną iš saloje esančių ir įmonei priklausančių vilkikų, ir nelaukdama kelto plaukčiau į kitą krantą.“

Pasirodo, tai buvo tikroji priežastis, kodėl ji neima automobilio į keltą. Kadangi berniuko tėtis dirba atviroje jūroje, naftos platformose, jam į krantą reikėtų skubėti malūnsparniu, todėl šeimoje buvo nutarta, kad Rozalinda visgi dirbs krante. Pamaniau, kad įspūdinga, kaip moteris apgalvojo kiekvieną kelionės pas savo mažąjį Nojų žingsnį, ir kokia visgi tai originali kelionė. Mama plaukia per bangas ir mintyse šaukia: „Nojau, laikykis, mama atplaukia.“ Gražu, kad ir įmonė, kurioje ji dirba yra pasiruošus padėti, jeigu vaikui nedelsiant prireiktų mamos pagalbos.