Visgi atsitiktinai Maskvoje pakalbinti gyventojai neleido suabejoti, kad Rusijoje egzistuoja ir kitokia nuomonė apie padėtį šalyje.
Jaukioje Maskvos kavinukėje kalbėjau su Dmitrijumi, kuris sutiko nuoširdžiai pasidalinti pasvarstymais apie savo šalį.
Pirmiausia Dmitrijus pasipiktino, kad šiandien mato paradoksalią situaciją – žmogus, būdamas bet kokios valstybės svarbiausia atrama, beveik neturi teisių gimtojoje Rusijoje.
– Ar šalies užsienio politika atskleidžia, kaip yra elgiamasi su žmogumi valstybės viduje?
– Būtent. Tik tada, kai žmogus savo šalyje gali gyventi pilnavertišką gyvenimą, galima daugiau dėmesio skirti ir užsienio politikai.
Labiausiai sukrečia tai, kad šalies viduje jau kelis šimtus metų diegiamas nuogas patriotizmas ir idėja apie kažkokią globalią valstybę, visiškai ignoruojant žmogų.
Kiekvienas žino, kad šalies gerovė priklauso nuo protingų, efektyvių bei darbščių žmonių. Turtinga šalis bus tik tada, kai žmonės pradės kurti tą gerovę. O tam reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas, galėtų reikšti savo nuomonę, pasakyti kas yra negerai. Svarbu, kad žmonių nuomonę girdėtų valdžia. Bet Rusijoje reiškiantys savo nuomonę laikomi kone išdavikais, viešai galima tik kartoti propagandinį melą, kalbėti apie tai, kad viskas yra gerai, nors niekas nėra gerai. Dar galima kalbėti apie vaizduojamą šalies galybę. Bet kas yra ta šalies galybė?
– O kaip jūs suprantate šalies galybę?
– Pavyzdžiui, rusai didžiuojuosi tuo, kad SSSR pirmieji paleido raketą į kosmosą. Žinoma, kad tai yra mokslo laimėjimas, bet pažiūrėkime, kokia situacija 1961 metais buvo šalyje? Reikia pripažinti, kad Rusijoje buvo vergoviškos gyvenimo sąlygos, kurios, tiesą pasakius, daugumai šalies gyventojų beveik nepasikeitė net šiandien.
Galiu pasakyti, kad dėl tokio požiūrio į žmogų mokslo laimėjimai praranda bet kokią prasmę, nes žmogus taip ir lieka bevertis. Ko verti tokie laimėjimai, jei žmogus taip ir liko vergu, gyvenančiu kalėjime? Kokia prasmė didžiuotis mokslo laimėjimais, jei jie neprisideda prie žmogaus gerovės, o atvirkščiai, dar labiau nuskurdina šalį. Visa tai yra propaganda. Kodėl Vakaruose žmonės gyvena normaliai?
– Ar teko keliauti po Vakarų šalis?
– Taip, keliavau tikrai nemažai ir žinau, kad Vakaruose žmonės ypač mėgsta daug keliauti. 2002 metais pirmą kartą išvažiavęs dirbti į užsienį, kažkokiu būdu pasijaučiau, lyg būčiau tarp man artimų žmonių. Mane supo laisvi ir atviri žmonės. Dar vaikystėje atradau, kad yra kitas pasaulis.
Pirmoji pažintis su juo įvyko klausant „The Beatles“. Nežiūrint į tai, kad visiškai nesupratau žodžių, nieko nežinojau nei apie Angliją, nei apie Liverpulį, jų dainose skambėjo visai kitas pasaulis, kuris užbūrė mane kaip stebuklinga pasaka.
Toje aplinkoje, kurią tuo metu mačiau gatvėje, mokykloje, „The Beatles“ muzika buvo lyg tyro oro gurkšnis, kito pasaulio aidas, kuris leido suprasti, kad mūsų šalyje kažkas ne taip.
SSSR sienos buvo uždarytos, bet net ir šiandien, formaliai jas atidarius, situacija menkai tepasikeitė, mažai rusų išvažiuoja iš šalies. Labai nustebau sužinojęs, kad tik 18 proc. gyventojų turi užsienio pasus. Taigi dauguma Rusijos žmonių niekada nė nematė nei pasaulio, nei kitokių galimybių gyventi. Gerai prisimenu SSSR griuvimo laikus, nors ne visi supratome politinių pokyčių esmę, tikėjomės, kad pagaliau Rusija išsivaduos ir taps laisvų žmonių šalimi. Nors prasidėjus „perestroikai“ situacija šalyje atšilo, sovietinio žmogaus mentalitetas keičiasi labai lėtai.
– Kas Rusijoje pasikeitė per paskutinį dešimtmetį?
– Manau, kad žmonės materialiai kažkiek praturtėjo, bet materialinės vertybės nepakeičia nei žmogaus, nei jo pažiūrų. Nors galima būtų pasakyti, kad tam tikras sluoksnis žmonių pasikeitė į gerąją pusę, dauguma vis dar mąsto sovietinėmis klišėmis. Galiu pasakyti, kad pasikeitė ne patys žmonės, o jų apdarai, automobiliai, namai.
Tie, kurie važinėjo su „ladomis“, dabar važinėja „mersedesais“, bet ką tai keičia? Kiek žinau, net mokyklinės programos iš esmės likę dar nuo 1980 metų. „Sovietinio kalėjimo“ tvarka daugumos sąmonėse paliko gilius įspaudus, nuo kurių jie niekaip negali išsivaduoti ir iki šiol.
– Kokią Rusiją norėtumėte matyti po dešimtmečio? Turiu omenyje ne tik materialią pusę.
– Tikrai esu Rusijos patriotas, labai myliu savo šalį, bet matau, kad šiandien ne viskas yra gerai. Manau, kad kiekvienoje šalyje svarbiausias turi būti žmogus, o Rusijoje šito nematau. Tik laisvas ir atvirai mąstantis žmogus gali inicijuoti pozityvius pokyčius šalyje.
Nors matau, kad yra prielaidos pagerėjimui šalyje, sunkiai įsivaizduoju, kaip ištirpinti tuos ledus, kurie likę po 70 metų sovietų vergijos jungo ir prieš tai šimtmečiais žmogų engusios baudžiavos.
Sunkiai įsivaizduoju, kaip Rusijoje per dešimtmetį galima būtų pakeisti taip vadinamą patriotizmą ir fantazijas apie kažkokią efemerinę ir niekam nereikalingą šalies misiją. Iš kitos pusės žiūrint, per 20 metų pasikeičia karta, kuri gali atnešti naujas vertybes.
– Tik klausimas, kas tą kartą auklėja?
– Deja, tie patys žmonės, kurių, kad ir kaip būtų gaila, didžioji dalis yra vis dar sovietinio mąstymo. Kiek matau, net ir tie, kurie uždirba didelius pinigus, stipriai nepasikeitė. Nepagarba, absoliutus nesiskaitymas su aplinka ir kitais žmonėmis šalyje tiesiog laikoma norma.
Ką tik vienoje iš centrinių Maskvos gatvių mačiau tokią situaciją: važiuoja naujas „Porshe“, atsidaro langas, ir vairuotojas gatvėn išmeta „McDonald's“ pakuotę. Ką čia ir bepridursi… Net jei šalyje paisoma žmogaus teisių ir žmogui skiriamas tinkamas dėmesys, svarbu suprasti, kad demokratija ir liberalizmas nėra tik žmogaus asmenybės iškėlimas.
Demokratija yra ne tik asmens teisės ir laisvės, kartu tai yra asmeninė atsakomybė. Demokratija nėra anarchija, todėl laisvę gavęs žmogus neturėtų spjauti į kitus žmones, jis turėtų gerbti aplinkinius.
Rusijoje to nepaisoma, todėl matome tiek daug chamizmo, cinizmo, paniekos, pykčio.
– Kaip manote, kodėl Rusijoje ignoruojamas kitas žmogus? Gal prie to prisideda ir dabartinė valdžios politika?
– Valdžia – kaip lakmuso popierėlis – parodo, kokie yra tos šalies žmonės. Galima sakyti, kad kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios nusipelnė. Pavyzdžiui, prieš 3 metus, po mitingo Bolotkėje, grįžęs namo negalėjau kalbėti, nes viso mitingo metu visa gerkle rėkiau, kad Putinas yra vagis, bet vėliau supratau, kad Putinas čia yra niekuo dėtas. Problema yra ta, kad tautos dauguma toleruoja tokią valdžią, nes patys yra amoralūs, įpratę vogti ir ciniški.
– Turbūt galima tikėtis pakeisti situaciją Rusijoje į gerąją pusę?
– Prisiminiau Brodskį, kuris, 1972 metais emigravęs į Vakarus ir ten gavęs literatūros Nobelio premiją, praėjus 2 metams po SSSR griuvimo, kalbėjo apie Rusijos situaciją. Žiūrint interviu, atrodo, lyg jis šnekėtų apie šiandieną.
Jis pastebi, kad totalitarinės santvarkos viešpatavimo Rusijoje suformuotas žmonių mentalitetas, ypač visuomenės cinizmas, nepasikeitė. Man, be abejo, nemalonu, kad taip yra, tai yra mano šalis, jaučiuosi labai nejaukiai...
Jis sako, kad esminė Rusijos tragedija yra kolosali žmonių tarpusavio nepagarba, net neapykanta, įsišaknijęs požiūris į žmogų, kaip į daiktą. Brodskis sako, kad net bendraudami vienas su kitu, viduje kitą menkiname, sakydami sau, o kas jis toks yra?
Tą galime pasakyti apie bet kurį žmogų, nuvertinti bet ką, tačiau tokia prielaida atima bendravimo galimybę. Suprantama, kad be dialogo nebus jokio pagerėjimo.
Brodskis siūlo keisti visuomeninį klimatą, ieškoti tarpusavio supratimo, bendrų politinių ir kultūrinių vertybių.
Iš esmės pritariu Brodskio požiūriui ir manau, kad tik atkūrę tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą tiek šalies viduje, tiek ir su kitomis šalimis, galėtume nustoti meluoti, o iš tikro kurti gerovę Rusijoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!