Jeigu esi pernelyg protingas, kad norėtum jausti, tau seniai žinoma, kad meilė yra cheminė reakcija (arba protų nutekėjimo šventė). Jeigu esi pernelyg jausmingas, kad norėtum protauti, iki dabar sapnuoji kaip minėtas protų nutekėjimas išgelbsti visą pasaulį. Kur jau pasaulį - visatą. Na, o jeigu esi nuolat abejojantis... Tavo asmeninė problema.
Vis dėlto, ištrynus iš savo pilkųjų ir žaliųjų smegenų ląstelių įsiteigtas arba įteigtas nuostatas, į nušlifuotą ir peršlifuotą meilės temą galėtume pažiūrėti kitaip. Kaip į vieną iš labiausiai pasaulyje paplitusių mitų. Pastaruoju metu šis požiūris vis populiaresnis (paskaitykite keletą geriau žinomų užsienio naujienų portalų). Juk norime būti madingi.
Daugelis iš mūsų dar vaikystėje pradėjome tikėti, kad romantiška meilė yra viena iš didžiausių kultūros vertybių. Galima sakyti, siekiamybė. Ne vienas savo fantazijos drobėje tapėme svajonių princo ar princesės portretą. Simpatijai atidavėme kuprinėje užsilikusį saldainį. Augome ir į daugelį savo gyvenimo situacijų pradėjome žvelgti gerokai kitaip. Bet meilės suvokimas išliko beveik nepaliestas – sunku apibūdinti ir paaiškinti, bet lengva atpažinti ir pajausti.
Tačiau atsukime laiką atgal. Iš kur ištraukėme šias mintis? Ar mes gimėme žinodami, kas yra meilė ir kodėl ji apskritai egzistuoja? Vargu. Jeigu labai gerai pagalvotume, nesunkiai prisimintume, jog meilės realumu mus nuo mažų dienų įtikinėjo televizijos laidos, filmai, novelės, poezija, opera, reklama, muzika, laikraščiai, žurnalai, pažinčių portalai... Mes užaugome meilės mitologijoje. Kur tik pasisukame: vis kažkas giria, peikia ar nesėkmingai bando šią mitologiją ignoruoti, bet, patikėkit, informacijos netrūksta. Kitaip tariant, mes užaugome ir gyvename pasaulyje, kuriame tikima meilės egzistencija, bet tai neįrodo, kad meilė tikrai egzistuoja. Kas būtų atsitikę, jeigu gyventume kitur?
Papasakosiu istoriją, kurią man pasakojo dokumentinį filmą „Lageris nr. 14“ žiūrėjęs žmogus. Tad ir istorija yra šio filmo. Šinas gimė Šiaurės Korėjos koncentracijos stovykloje. Pirmieji jo žodžiai buvo ištarti, pirmieji nedrąsūs žingsniai žengti atskirame lagerio pasaulyje. Ir tame pasaulyje vietoje meilės egzistavo bausmės, kankinimai ir itin žiaurus žmonių išnaudojimas. Už bet kokį nusižengimą, net ir menkiausią, baudžiama mirties bausme. Lageryje buvo ir Šino šeimos narių. Kartą berniukui teko tapti viešos egzekucijos, kurioje myriop buvo pasiųsti jo mama ir brolis, liudininku. Kaip pasakoja Šinas, tąsyk jis nieko nejautė. Už nusižengimus yra baudžiama. Ar mes žinotume kažką apie meilę, jeigu būtume užaugę tokiame pasaulyje?
Dar vienas Barstyčių akmuo į tikėtojų meile daržus ir darželius – jos kilmės istorija. Filosofo James Leonard Park teigimu, meilę išrado ne kas kitas, o Prancūzijos trubadūrai. Pasako jo, dar prieš Viduramžius keletas žmonių patyrė perdėtus fantazijos jausmus, kuriuos pavadino „romantiška meile“. Tai buvo reti nutikimai, nedažnas reiškinys visuomenėje, kol... Apie šiuos retus nutikimus nepradėjo skelbti trubadūrai. Kaip žinoma iš istorijos, prancūzų trubadūrai buvo keliaujantys linksmintojai, kurie statė spektaklius, deklamavo poeziją ir dainavo populiarias dainas. Taip jau atsitiko, kad auditorijai ypač pradėjo patikti „romantiškos meilės“ tema, todėl ji tapo neatsiejama trubadūrų pasirodymų dalis. Nuo tų laikų evoliucionavusi ji persikėlė į šiuolaikinę kultūrą. Todėl šiandien situacija yra tokia, kokia yra.
Paieškojus galima rasti ir daugiau argumentų, įrodančių, kad meilė yra mitas. Tas, kurį sukonstravo mūsų protėvių protėviai. Negana to, kas pasakė, kad tas nepaaiškinamas jausmas ir yra meilė? Tai tik pavadinimas. Toks pats, kokie būna daiktų pavadinimai. Jeigu kažkas kažkada kėdę butų pavadinęs stalu, o stalą kėde, šiuos daiktus kitaip ir vadintume. Jeigu kas būtų pavadinęs meilę laime, o laime meilę, šiuos jausmus kitaip ir vadintume.
Tačiau ką visa tai turėtų reikšti? Kad meilę nuo senų senovės įsiteikėme patys sau ir dabar tik vieni kitus kvailiname net patys to nesuprasdami? Tebūnie meilė mitas. Visi mitai gali būti ir paneigiami, ir patvirtinami. Šis mitas išskirtinis tuo, kad galime patys pasirinkti, patvirtinti jį ar paneigti. Jį sukūrė žmonija. Perdavė iš kartos į kartą. Dėl to jis yra tik dar brangesnis. Dėl to jis yra tik dar artimesnis. Jeigu mums pasisekė ir mes neužaugome lageryje, o užaugome meilės mitologijos pasaulyje, kokia prasmė atsisakyti šios dovanos? Ir kas paneigs, kad „perdėtas jausmas“, apie kurį skelbė prancūzų trubadūrai, buvo netikras. Galbūt kažkam tada tiesiog pasisekė atrasti dalį savęs kitame žmoguje.
Kaip sakė Randy Pausch: „Plytų sienos yra ne be priežasties. Plytų sienos yra ne tam, kad mes neitume toliau. Plytų sienos yra tam, kad suteiktų mums galimybę parodyti, kaip labai kažko norime. Plytų sienos yra tam, kad sustabdytų tuos, kurie nori nepakankamai. Jos yra tam, kad sustabdytų kitus žmones“.
Jei meilės suvokimas yra ši siena, mes tik patys sau galime atsakyti, ar norime sužinoti, kas už jos slypi. Ne istorija. Ne tyrimai. Ne užsienietiškos naujienos. Patys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!