Žinoma, daugelis iš mūsų išgirdę žodį „rizika“ pirmiausia susimąsto apie pavojų nukentėti fiziškai. Dažniausiai manoma, jog didžiausias pavojus kyla žurnalistams, dirbantiems „karštuose taškuose“, tačiau nė nesusimąstome, kokia iš tiesų kasdieninė rizika slypi po kiekvieno mus informuoti pasiryžusio žurnalisto profesija. Statistika šiurpina, tarptautinės organizacijos „Reporteris be sienų“ ataskaitos duomenimis per 2012 metus pasaulyje buvo nužudyti 88 žurnalistai ir bėgant metams statistikos rodikliai tampa vis labiau gąsdinantys.
Ko gero, kiekvienai valstybei teko atsidurti situacijoje, kuomet nukenčia žurnalistai, Lietuva - ne išimtis. 1993 metais, bundant nepriklausomai Lietuvai, šalį sukrėtė žiauri žmogžudystė – nušautas žurnalistas Vitas Lingys. Daugelio galvoje kirbėjo klausimas: „Kodėl?“. Atsakymas paprastas: jis buvo žmogus, nuoširdžiai dirbantis savo darbą, jaučiantis pareigą informuoti visuomenę ir nebijantis rašyti tiesą. Būtent šios savybės ir kainavo Vitui Lingiui gyvybę. Tad, kad ir kaip baisu, tačiau norėdamas būti tautos mylimu ir gerbiamu žurnalistu rašai tiesą, kuri natūralu, kad kam nors nepatinka. Dažniausiai tiems, kurie, anot G. Orvelo, jaučiasi lygesni už kitus ir, žinoma, jie visomis išgalėmis bando tai įrodyti. Kiekvienas, besirenkantis šią profesiją, turi susitaikyti su šia rizika, kuri, ko gero, yra tamsiausia šios profesijos pusė.
Senovės kinų išmintis teigia: „visi arkliai klumpa, visi žmonės klysta“. Tik ne visų klaidos kainuoja taip brangiai, kaip žurnalistų. Rizika paskelbti neteisingą informaciją ir apšmeižti žmogų – tai pavojus, apie kurį mes nė nemąstome, dažnai įsitikinę, jog tokias „klaidas“ spaudos atstovai daro savo noru, norėdami sukurti dar vieną skandalą. Tikrai džiugu, kad patyrę ir garbingi žurnalistai kaip liaudies posakyje minimi siuvėjai devynis kartus matuoja, dešimtą kerpa, tačiau, manau, sutiksite, jog yra ir tokių, kuriems išgirstas žodis tampa aukso vertės informacija ir yra drąsiai skelbiamas visuomenei.
Žinoma, ši rizika suklysti ir paskelbti neteisingą informaciją nėra tokia baisi kaip galimybė atsidurti kitų žmonių taikinyje, tačiau, mano nuomone, jos yra tarpusavyje susiję. Rizikuoji rašydamas nepatikrinęs – rizikuoji tapti medžiojamu. Su pavojumi suklysti padeda susitvarkyti patirtis ir atsakingas požiūris į savo profesija, tad, manau, galiu drąsiai sakyti, jog kiekvienas turi progą sumažinti šį rizikos faktorių iki 0.
Dar viena rizikinga akimirka žurnalisto gyvenime – svarbių momentų praleidimas. Pabandykite įsivaizduoti: turi tik vieną galimybę nufilmuoti griūvantį pasaulio prekybos centrą, olimpinėse žaidynėse finišuojantį Jusainą Boltą ir daugybę kitų įvykių, kurie niekada nebepasikartos ir nebeturės galimybės jų įamžinti. Baisu, ar ne? Atsakomybė, gulanti ant žurnalistų pečių, gąsdina, o su šia našta ir rizika praleisti tai, kas svarbu ir nepakartojama, jie kiekvieną dieną eina į darbą.
Manau, jog ši rizika daugelį tik žavi, juk jausmas, kuomet kiekvienas tavo judesys svarbus, verčia kūną prisipildyti adrenalino, na, o laiku padarytas kadras priverčia didžiuotis ir suvokti, kad tavo įamžinta akimirka jau yra istorija ir tu pridėjai savo ranką, jog ji neliktų pamiršta.
Rizika, rizika, rizika – jos yra kupinas žurnalisto gyvenimas. Drąsiai sakau, jog būti žurnalistu rizikinga, tačiau nerizikuoti yra dar rizikingiau, juk tuomet žurnalistika praranda dalį savojo žavesio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Laura Čiginskaitė – vienas iš Jaunųjų žurnalistų konkurso dalyvių. Šis konkursas - kasmetinės Žurnalistikos instituto šventės „leŽuDi“ renginio dalis. Primename, kad Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto studentų organizuojamas renginys vyko šių metų gegužės 7-10 dienomis. Šiemet šventė buvo skirta prisiminti dėl savo profesinės veiklos nužudytą žymų žurnalistą Vitą Lingį.