Kadangi sąžiningai ir gerai atlikdavau darbą, tai net krizės metu bėdų neturėjau ir kuomet visus atleidinėjo, man pasiūlė darbą kuriame uždirbadavau 1700-2600 Lt, man to pilnai pakakdavo, nes didelių vartotojiškų poreikių neturiu, tad dalį uždirbtų pinigų atiduodavau artimiesiems. Tiesa, manau, kad gyvenimas yra daugiau nei tik darbas ir dvi išeiginės, todėl per ilgai darbuose neužsibūdavau, jų mano gyvenime buvo įvairiausių, mano sąžiningumas darbe lėmė tai, kad ir dabar manęs laukia bent kelios darbovietės, išskiestomis rankomis.
Pirmoji kelionė iš tėvynės buvo naivus, jaunatviškas laisvės troškimas, noras gyventi savarankiškai ir nepriklausomai. Ir dabar, kuomet pašneku su jaunimu, kurį sutinku užsienyje, jų motyvas išvykti iš Lietuvos labiau susijęs su laisvės troškimu nei su katastrofiška situacija Lietuvoje. Žinoma, nesuabsoliutinu. Kiti patraukia būtent dėl pragyvenimo lygio. Čia yra ir kita medalio pusė, savo akimis galiu stebėti, kaip žmonės, sąžiningai išdirbę visą gyvenimą Lietuvoje, gauna tokią juokingą pensiją, kad nori nenori peršasi mintis, jog valstybė nepajėgi pasirūpinti savo piliečiais. Ir net neverta naiviai tikėtis, kad išdirbęs trisdešimt metų, senatvėje galėsiu išeiti užsitarnauto poilsio, greičiau jau senatvėje teks prisiminti studentišką gyvenimą, ir sukti galvą kaip už kelioliką litų išgyventi.
Tai verčia susimąstyti ir dabar ieškoti išeities iš tokios padėties. Aš asmeniškai sieksiu mokslo, kuomet būnu užsienyje ir ieškaus darbo suprantu, kad profesorius ir užsienyje profesorius. Ir jei pats savo pastangomis nesusikursiu savo ateities, tai naiviai tikėtis pagerėjimo iš kažkokių išorinių institucijų, gal tai ir realu, bet mano šiandieninė patirtis rodo, kad toks tikėjimasis veda į minetajį studentišką gyvenimą.
Grįžtant prie emigracijos. Jei pirmoji kelionė buvo naivus laisvės troškimas, tai kitų kelionių tikslas buvo praplėsti savo pasaulėžiūrą ir įgyti gyvenimiškos patirties. Žinoma, baigdavosi pinigai ir tekdavo ieškotis darbo. Tada susitikdavau kitus, laimės svetur ieškančius keliauninkus.
Prahoje buvau apsistojęs pas jauną lenkų porą, kuri čia jau keli metai. Kuomet paklausiau, kodel jie iš Lenkijos patraukė į Čekiją, koks jų motyvas, juk pinigų čia per daugiausiai neuždirbsit, o ir iš žmonių matėsi, kad tai labiau kūrybingos asmenybės, o ne praturtėjimo ieškantys žmones. Jie atsakė, kad Lenkijoje labai agresyvi aplinka. Susimąsčiau. Bet tenka pripažinti, kad Lietuvos atmosfera irgi yra slogi. Ir tai yra dar viena emigracijos priežastis.
Vienas mano draugas Lietuvą vadina kaprizų šalimi. Jis sako, kad ir kaip gerai materialiai gyventume, kad ir kiek beuždirbtume, vis tiek visada verkšlensime, kad kažkas blogai. Toks jau mūsų lietuviškas mentalitetas. Negalėčiau su juo nesutikti. Nes ir pats matau, kaip dažnai kritikuoju vieną ar kitą grupę, neva jie kaltininkai, neva jie neteisingai elgiasi. Nors jei kas paklaustų, kada paskutinį kartą buvai sutikęs blogą žmogų, ir koks tas jo blogis? Atvirai pasakius, turbūt niekada. Nepažįstu nė vieno blogo žmogaus, o dažniausiai blogais vadinu tuos, kurių nepažįstu. Kažkokius straipsnių veikėjus, politikus, kurių nepažįstu ir net matęs nesu ir tuos, kurie neįsipaišo į mano primityvią pasaulėžiūrą. Bet kuo čia jie kalti? Sutinku, vaikiška.
Vakar skaitinėjau įvairias nuomones, ir atradau dialogą, kuomet vieno išsimokslinusio ruso paklausė, kodėl Rusijoje didėja emigracija. Ir ką jis atsakė: „kaip žmonės gali nebėgti iš šalies, kurios valdžios veikla nukreipta prieš tos šalies piliečius“? Manau, tai labai tinka ir Lietuvai ir yra dar viena emigracijos priežastis. Pas mus turbūt net institucijų nėra, kurios suktų galvą, kaip padėti piliečiams save realizuoti. Skamba kažkiek kosmiškai, bet man asmeniškai, savęs realizacija yra labai svarbi. Ir svarbesnė už daugelį man grūdamų patriotinių idėjų.
Aš myliu Lietuvą, bet ne taip, kaip kai kas norėtų, kad mylėčiau. Kad būčiau aklas, nemąstantis, paklusnus, visada pasiruošęs gyvybę paaukoti pilietis. Jei man nebus sąlygų save realizuoti, o kaip minėjau, aš esu suinteresuotas mokslo aukštumu. Jaučiu, kad tai mano kelias, kuris man patinka. Tad, jei aš neturėsiu galimybę užsidirbti tiek, kad galėčiau studijuoti Lietuvoje, aš pasirinksiu šalį, kurioje mokslas bus nemokamas. Kitaip sakant, aš emigruosiu dėl susiklosčiusių aplinkybių.
Dar prie emigracijos priežasčių, manau būtų galima priskirti žmonių grupę, kurių pasaulėžiūra neviršija penkių darbo dienų ir dviejų išeiginių. Jie, kaip sakant, gauna tai, ko nori, t.y. patenkinamas materialus gerbūvis. Žinoma, tokių emigravusių asmenų apstu. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, nevertinu. Tačiau sutinku, kad tokiems žmonėms užsienyje sąlygos kur kas geresnės. Net ir iš perspektyvų pusės, kuomet pradejęs paprastu darbininku, be jokios kvalifikacijos, gali per kelis metus pakilti pareigose ir tam nėra būtina baigti kažkokius mokymus.
Manau, kad pati emigracija, nėra nei gera, nei bloga, kažkas joje gali atrasti laimę, o kai kam gali ir liūdnai baigtis. Tačiau pati valdžios suteikta galimybė išvažiuoti, o esant norui grįžti, yra tikrai sveikintinas dalykas.
Ir pabaigai, iš viso šito „esė“ išskirsiu punktus, kurie, mano manymu, yra emigracijos priežastys:
- Jaunatviškas laisvės troškimas (kuris, ko gero, užprogramuotas mūsų prigimtyje);
- Ieškojimas aplinkos, labiau atitinkančios asmeninę pasaulėžiūrą (mažiau agresyvios, o gal kaip tik labiau ekstremalios);
- Ieškojimas galimybės save realizuoti;
- Gyvenimiškos patirties kaupimas;
- Sunkių pragyvenimo sąlygų pasekmė;
- Noras penkias dienas dirbti, dvi ilsėtis ir niekuo sau nekvaršinti galvos;
- Ir daugybė asmeninių priežasčių, tokių kaip ieškojimas užtikrinto rytojaus, saugumo, antrosios pusės, vaikystėje skaitytos knygos įtaka, ir daugybė tiek sąmoningų, tiek nesąmoningų priežasčių, kurių aš net ir neįsivaizduoju
Gerų visiems 2012–ųjų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!