Laisvas eiti ten, kur noriu, galiu daryti, ką tik širdis geidžia: važiuoti pas draugus, gulėti pievoje ar žaisti su broliais. Tam nereikia jokių pinigų, tame nėra jokių paslapčių – užtenka tik noro džiaugtis tuo, ką turi.
Pastarųjų dienų įvykiai, jų aprašymai spaudoje bei žmonių komentarai mane neramina. Jauni žmonės už savo nuodėmes sodinami į kalėjimus, skiriamos didžiulės baudos, o komentarai mirgėte marga, kad tam ar anam skyrė per mažai. Šitą apskritai reikėtų nugalabyti, o anas tegul tiesiog supūna kalėjime...
Ar Jūs bent susimąstote, kokia tai bausmė, neatsižvelgiant į skiriamos bausmės ilgį? Praleisti du – keturis, o kartais - ir dar daugiau metų kalėjime? Vienas kitas ir tame pačiame kalėjime neištvėręs sau gala pasidaro. Kiti, kad ir visą bausmę „atsėdėję“, išeina į laisvę. O kas tada? Tikrai ne tokia „laisvė“ kaip aprašiau pradžioje, kai esi ramus, nes turi darbą, šeimą, namus, mylinčius giminaičius ir draugus aplink.
Išėjusio laisvė daugiau „butaforinė“. Kokį darbą gali gauti buvęs kalinys, savo ar ne savo noru nužudęs žmogų? Kaip jis integruojasi į visuomenę, ar susiranda naujų draugų? Sakykit, ką norit, bet mano aplinkoje tokiam žmogui tikrai reiktų daug darbo ir pastangų įdėti, kad galėčiau pasitikėti tokiu žmogumi.
Tas pats ir apie skiriamas baudas. 400 tūkst. Lt - tokią sumą aš jau perskaičiau ne vienos bausmės aprašyme. Kas čia gaunasi? Net ir dirbant kvalifikuotą darbą, į rankas gauti 1500 Lt įvairiose Lietuvos vietose irgi yra nelengva. Taigi, jei pagalvojame, kad šį žmogų išlaiko koks nors pasišventęs žmogus (pavyzdžiui, mama) ir jam nereikia skirti pinigų ne tik kad būstui išlaikyti, bet ir maistui, uždirbdamas 1500 Lt/mėn. ir visą sumą skirdamas baudai sumokėti, jis sugaištų „tik“ ne visus 23 metus… Net neskaičiuojant infliacijos ar ne pilno sumos mokėjimo kas mėnesį. Bendroje sumoje – apie 30-40 metų katorgos įskaičiuojant kalėjimą ir nė dienos nepasigailint už tai ką padarei…
Įsivaizduoju, kad iki šios vietos perskaitę komentatoriai puls smerkti autorių, norintį parodyti, kokie vargšai kalėjime sėdintys žmonės…
Anaiptol. Neginu nė vieno nusikaltusio žmogaus. Ką ir darbe nuolatos kolegoms kartoju – kad ir kokią mažą šunybę padarytumėte, vis tiek reikės atsakyti!
Šiomis mintimis noriu pasakyti, kad problema slypi ne tik nusikaltėlyje, bet ir jį supančioje aplinkoje. Kaip vienas garsus žmogus išsireiškė – musyse.
Nesu šventas ir gyvenime esu padaręs ne vieną kvailystę, bet visos jos minimalios, pamokančios, su galimybe klaidą ištaisyti. Bet niekuomet nesu vairavęs girtas, niekuomet nesu važiavęs su girtu ar apskritai išgėrusiam draugui ar pažįstamam leidęs vairuoti. Tikrai galiu pasakyti, kad didele dalimi esu dėkingas savo tėvams, kurie nuo pat mažumės aiškino apie galimas pasekmes, išeinant į vakarėlius 15-18 metų visuomet įgrūsdavo pinigų, kad „jei tik prireiks“, grįžčiau taksi. Visuomet žinodavo, kur einu, kada planuoju grįžti, kas parveš ar pan. Tą patį elgesį skiepijo man, aš savo ruožtu - savo draugams.
Jei į vakarėlį važiuodavome automobiliais, visuomet susitardavome kuriuos draugus ir kada parvešime. Jei žinodavome, kad vakarėlis tikrai nusimato „audringas“, nepatingėdavome užstatyti įvažiavimo, kad net ir koks nesusivaldęs pažįstamas nesugalvotų nematant išvažiuoti. Net ir tokiu atveju prireikus kam nors išvykti suorganizuodavome ir apmokėdavome draugui taksi ar paprašydavome artimųjų atvykti ir pavėžėti.
Kadangi vakarėliai nevykdavo kas dieną, tai ir didelės problemos pavežti kitus nebūdavo. Iki šios dienos džiaugiuosi, kai tėvai paprašo juos nuvežti į klasiokų ar grupiokų susitikimus, gimtadienius ar kitas puotas. Nuveži, parveži ir džiaugiesi linksmais, pailsėjusiais, atsipalaidavusiais žmonėmis, neturinčiais ir nekeliančiais problemų kitiems.
Skaitytojui po tokių pasisakymų ir vėl gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog straipsnį rašo „inteligentiškas“ jaunuolis, vairuojantis vos ne B1 kategorijai priskiriamą automobilį, niekuomet nenusižengiantis įstatymui…
Kaip ir rašiau anksčiau – nesu šventasis, labai mėgstu greitį, motociklus. Bet ir šiems malonumams yra visos legalios ir teisėtos galimybės: Kačerginės Nemuno žiedas, Kazlų Rūdos aerodromas, Rūklos poligonas… galėčiau vardinti ir vardinti. Jau nekalbant apie kone kas savaitę vykstančias slalomo, „drago“ (traukos), žiedo, orientacines, ralio ar kt. varžybas visoje Lietuvoje pritraukiančias minias dalyvių bei žiūrovų. Šiose vietose pabuvus ir „išsikrovus“ gatvėse ne tik kad nesinori lakstyti, bet atsiranda ir suvokimas, kad kiekviena duobelė ar bordiūras gali pridaryti daugiau žalos tiek transporto priemonei, tiek jos vairuotojui ar aplinkiniams.
Pabaigai pridursiu, kad nemoralizuotumėte ir nesakytumėte, jog nežinau, ką reiškia avarijos ar kitokios nelaimės. Pats esu nukentėjęs, eidamas per reguliuojamą pėsčiųjų perėją degant žaliam šviesoforo signalui. Tad puikiai žinau, ką reiškia gulėti ligoninėje, kuomet visi aplink vaikšto, žaidžia. Žinau, ką reiškia kas metus važiuoti į ligoninę galvos ir kitiems tyrimams. Bet ne „kiti“ dėl to yra kalti, o mes patys, kad leidžiame tam vykti.
Tik mes patys esame atsakingi už tai ką darome mes, mūsų vaikai, mūsų draugai. Ir nesakykite, kad NE! Jeigu mes toleruojame gyvenvietėse net ir prietemoje šviesas išjungiančius vairuotojus (taupomas akumuliatorius), žiemą apsnigtais ir nenuvalytais automobiliais važiuojančius (nieko tokio, juk į darbą skubėjo), po baliaus į Ukmergę važiuojančius giminaičius (jis tik porą čierkučių išgėrė), tai situacija ne tik keliuose nepagerės. „Mes esame atsakingi ne vien už tai, ką darome, bet ir už tai, ko nedarome“, - Žanas Batistas Moljeras.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!