Buvau be liemenėlės. Akylesni galėjo pastebėti. Palikau ją oro uosto tualete – per skubėjimą. Jau rengiantis po... Po tų nuostabių akimirkų.
O viskas buvo taip. Turiu draugą, su kuriuo mes nuo mokyklos laikų kartais susirašome, pabendraujame, susitinkame klasės susitikimuose. Jis visada man patiko, bet tai vienas, tai kitas esame užimti su kitais žmonėmis.
Skrisdama atostogų netyčia sutikau jį oro uoste, abu turėjome laiko, išsišnekėjome prie kavos... Ir paaiškėjo, kad šįkart abu esame vieniši. Jis juokais pasakė, kad visada svajojo su manimi permiegoti. Pasakė lyg juokaudamas, bet tas jo žvilgsnis...
Pajuokavau, kad būčiau ne prieš. Vėl susižvalgėme... Supratau, dabar arba niekada. Vienu metu pakilome nuo krėslų. Jaučiausi kaip nesavame kūne, kaip vaidinčiau filme. Praėjau pro jį ir nuėjau į tualetą, jis sekė paskui.
Kas ten vyko, manau, nereikia detalizuoti... Karščiausią akimirką į tualetą išgirdome kažką įeinant. Bet matyt žmogus pamatė kabinoje dvi poras kojų ar išgirdo, nes greitai pasišalino.
O paskui kai ką išgirdome mes. Oro uosto pranešimus. Prisiminiau, kur esu ir supratau, kad galiu pavėluoti į lėktuvą!
Kaip aš skuodžiau. Net dorai neatsisveikinome. Tik jau sėdėdama lėktuve, prieš išjungdama telefoną, gavau į feisbuką jo žinutę. Ir prisiminiau, kad palikau liemenėlę...