Kokie buvo velionio motyvai taip pasielgti – ne mums spręsti. Galime tik spėlioti. Galbūt jis pyko ant sūnaus dėl jo negerų darbelių su narkotikais, galbūt turėjo kitų motyvų.
Tačiau noriu pasidalinti mintimis apie kai ką kita. Audronė savęs nevengia vadinti „pirmąja žmona“, o Aistę žiniasklaida dažna įvardija kaip „antrąją žmoną“. Betgi Lietuva nepriklauso arabiškam pasauliui, čia oficiali daugpatystė draudžiama. Gali būti nebent „oficiali žmona“ ir „neoficiali žmona“. Pirmuoju atveju yra registruota santuoka, tačiau vyras savo antra puse laiko kitą moterį, su kuria santuokos neįregistravęs. Toks variantas suprantamas. Tačiau ta „pirmoji“ ir „antroji“ žmonos skamba kvailai: taip ir norisi paklausti, ar jos gyvena tame pačiame hareme, ar atskirai, kaip dabar musulmoniškuose kraštuose yra priimta.
R. Karpavičiaus žmona prieš jam mirštant buvo Aistė (dabar – Karpavičiaus našlė), o Audronė – tik buvusioji, eksžmona, kitaip tariant, niekas. Bažnytinė santuoka galioja tik tada, kai ji užregistruojama valstybiniuose dokumentuose. 1978 metais to tikrai nebuvo galima padaryti, nes tai buvo gilus sovietmetis ir bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės. Valstybinėje įstaigoje neužregistruota santuoka, nesvarbu, ar būtų susituokta bažnyčioje (jei vyras ir moteris yra katalikai), ar vyro ir moters niekur neregistruotas pasižadėjimas, – kur nors gamtoje, pagoniškai, – mylėti ir rūpintis vienas kitu iki mirties, juridinės galios neturi. Tokios santuokos turi tik dvasinę prasmę ir yra svarbios tik pačiai porai.
Taigi, manau, jog Aistė ilgą laiką buvo milijonieriaus neoficiali žmona, tačiau prieš mirdamas vyras nutarė apsaugoti savo moterį, nes žinojo, kad ji bus puolama, todėl ir užregistravo santuoką.
Išvada tokia: antspaudas santykiams jokios reikšmės neturi, tačiau esant antspaudui paprasčiau tvarkyti juridinius reikalus.