Pačios netikėčiausios piršlybos: tą vienintelį kartą mačiau ją verkiant

Tą dieną atsimenu lyg viskas būtų įvykę vakar. Tuo metu mes abu dirbom biure. Ji buvo tokia nuostabi mergina. Jos akys spindėjo kaip saulės spindulėliai. Plaukai buvo švelnesni už šilką. Jos rudos akys tiesiog spindėjo meile. O balsas... Balsas skambėjo kaip pati gražiausia melodija mano ausims.

Ji tiesiog buvo saulės spinduliukas tamsiausiomis naktimis. Daug gražesnė už visas gražiausias gėles.. Paskutinės darbo minutės tiesiog bėgte prabėgo. Išėjau iš savo kabineto ir pasiūliau jai vakarą praleisti nedideliame restoranėlyje. Ji sutiko. Tuo metu aš buvau pats laimingiausias žmogus žemėje.

19 val. tolumoje šviečiantys tie gražūs Vilniaus gatvės žibintai ir ji... Ji tiesiog buvo saulė tą tamsią naktį. Nuvykome į restoraną. 21 val. mes jau buvome viešbučio kambaryje. Kol ji maudėsi, aš jai padariau romantiškiausią siurprizą.

Rožių žiedlapiai žvakių šviesoje, aš ant kelių ir ta frazė: „Ar būsi mano žmona?“

Visa tai privertė ją išspausti ne vieną ir ne dvi džiaugsmo ašaras. Tai buvo vienintelis kartas, kai aš jos akyse mačiau ašaras. Ji buvo laimingiausia mergina. Patikėkit, tai tikrai buvo pats romantiškiausias mūsų vakaras.

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu [e-mail]

Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.