Ketinimas tikrai sveikintinas, kuo daugiau žmonės sugebės apsirūpinti patys, o nestovės laukdami išmaldos darbo biržoje, tuo turėsime tvaresnę ekonomiką bei mažesnį išvaziuojančių mūsų piliečių skaičių.
Be abejo, patogu užaugti savo šalyje, išvažiuoti užsidirbti į užsienį, bei turėti galimybę bet kada grįžti namo.
Pagalvokime, jei atsitiks taip, kad neturėsime, kur grįžti? Kaip prieš 70 metų ir anksčiau buvo atsitikę su Izraelio tauta...
Branginkime ką turime, o pagrindinis mūsų turtas – tai Lietuvos žmonės. Leiskime žmonėms dirbti namuose. Kokią sistemą turime?
Verso liudijimas dar tik pradžia, kiek turime gauti leidimų iš įvairių institucijų? Kiek reikalavimų turime atitikti?
Žmogus, prekiaujantis turguje, negali atpjauti mėsos vietoje, norėdamas ją parduoti?! Tam reikalingas cechas.
Nevardinsiu daugelio kitų apribojimų.
Europoje bet kurioje šalyje miesto centruose gausu „street food“ pardavėjų, kodėl Lietuvoje jų nėra? Pradėkime vertinti ir skatinti verslius žmones, jie sumokės mokytojams, medikams...
Kitas pavyzdys – turime ribotos atsakomybės UAB įmonę, jeigu pasigilinsime į paskutinę praktiką, ar nepasisekus verslui tokia įmonė tikrai yra ribotos atsakomybės?
Įmonės savininkas ar vadovas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jei per anksti iškėlė įmonei bankrotą – „tyčinis bankrotas“ arba per vėlai iškėlė įmonės bankrotą, ir dar daug kitų niuansų. Todėl nepasisekus verslui, dažnas turėtų planuoti, kad teks susidurti su agresyviai nusiteikusiais bankroto administratoriais ir bandyti kažkaip tartis.
Visi kartu turėtume rūpintis, jog kiekvienas mūsų šalies pilietis didžiausia savo ir savo vaikų gyvenimo perspektyvą matytų čia, namuose.
Deja, kol kas to dar nesugebame suprasti ir prioretizuoti tikrųjų vertybių, o ne savo asmeninių, trumpalaikių ir materialių norų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!