Po pasirodžiusių kelių straipsnių praėjusią savaitę, bažnyčia prarado dar keletą tikinčių parapijiečių ir praras dar daugiau, po kunigų perkėlimo, sumainymo, kurį sumanė vyskupai, taip bandydami bent trumpam paslėpti, į kai kurių žmonių atmintį ilgam įstrigusį kunigą.
Net neabejoju, kad labai žmogiškų ydų turintis klebonas nebus labai laukiamas parapijiečių jo naujoje bažnyčioje, ypač jei jo pirmtakas buvo tikrai geras, uolus ir pasišventęs kunigas.
Jau nebestebina lietuvių įžūlūs Lietuvos verslininkai, valdininkėliai ir net Seimo nariai, besirūpinantys tiktai savais-gerais vyrais, nebestebina tarp jų vykdomas savų protegavimas, mažų nusikaltimų ignoravimas ir visiškas nebaudžiamumas. Akivaizdžiau nei akivaizdžiai nusikaltusiems kolegoms ginti sugalvotos ištisos taktikos nuo liaudies graudinimo, sužmoginant nusidėjėlį, aiškinant apie visus aplankančias žmogiškas klaidas, smegenų pudrinimo apie supratimą, atleidimą ir aišku taip reikalinga palaikymą iki slėpimo nuo visuomenės, perkeliant dirbti kur kas mažiau pastebimus darbus. Jau lietuviams įprasta ir lyg natūralu, kad taip daroma nesąžiningų, visada tik sau naudos ieškančių žmonių, ir nuolat besikartojantys panašūs įvykiai išmokė liaudį į tokius, atrodytų, smulkius nusižengimus reaguoti ramiai ar išvis nereaguoti.
Bet kai tokios pačios taktikos imasi žmonės, kalbantys apie meilę, etiką, aiškinantys apie moralę, kai to imasi vyskupai ir kunigai, tai jau kažkas naujo ir nematyto, ir nesuprantamo ne tik lietuviams, bet ir patiems kunigams.
Graudu, kai vyskupai gina žmones, kurie net neturėtų būti kunigais, kuriems mišių laikymas ar išpažinties išklausymas lyg dar viena bekraujė veržlė mechanikui, kuria reikia priveržti arba atveržti, kuriems krikštynos arba laidotuvės lyg dar viena plaukais apžėlusi galva kirpėjui, kurią reikia tiesiog kuo greičiau nukirpti ir pasiimti už tai atlyginimą. Kunigo sutanos neverti kunigai vis dažniau verčia žmones vengti bažnyčios. Kunigai tampa lyg stomatologai, lyg policininkai, kurie lyg ir nieko blogo nedaro, nelinki, bet su kuriais kiekvienas nori turėti kiek įmanoma mažiau reikalų.
Bažnyčioje tarnaujant, tiksliau dirbant vis daugiau neprofesionalių kunigų, kurie kiekvieną užėjusi parapijietį pranešti apie šeimoje, tuo pačiu ir parapijoje gimusį vaiką, ar planuojamas jungtuves, sutinka lyg eilinio prekybos centro kasininkas – tiesiai šviesiai pasakydamas kiekvienų apeigų kainą, skatina net ir labai tikinčius žmones vengti bažnyčios. Tokie kunigai apsimetėliai kompromituoja tikrus kunigus. Kunigus, kurie taip padėjo Lietuvai sunkiausiomis valandomis, kurie atidavė savo gyvenimus tautai ir liaudžiai, tokie apsimetėliai devalvuoja pačią bažnyčią ir net tikėjimą.
Netampa žmonės mažiau tikinčiais, bet vis mažiau parapijų turi kunigus, pas kuriuos norėtųsi užeiti ir pabendrauti, kurie tikėtų savo misija, kurie būtų pasišventę jai. Juk kolūkietis, aprengtas smokingu, netampa inteligentu, taip eilinis žmogus netampa tikru kunigu tik įvilktas į sutaną. Motina Teresė, paskelbta šventąja ne dėl to, kad ji daug kartų perskaitė Šventąjį Raštą ar daug mokėsi kaip tapti šventąja, o dėl savo darbų, kuriais šventai tikėjo ir kuriuos mylėjo, kuriems pašventė savo gyvenimą ir už kuriuos nelaukė jokio atpildo.
O gerai pasistengęs, net blogas žmogus gali išmokti daryti gerus darbus, bet jei tie darbai neteikia nei pasitenkinimo, nei malonumo, jei darbai atliekami automatiškai tik iš reikalo ir už atlygį, nuo tokių darbų jis geresnis netampa. Taip ir kunigai, atmintinai išmokę Šventąjį Raštą, netampa gerais kunigais.
Kol kas belieka pasidžiaugti, kad Lietuva tokia maža ir niekam negresia būti ištremtam padirbėti į kokį kur kas šaltesnį ir atokesnį kraštą. Ir belieka tikėtis, kad Bažnyčia pradės žiūrėti kokybės, o ne kiekybės. Juk išgyvena žmonės su uždarytomis bibliotekomis, ambulatorijomis, mokyklomis – išgyvens, jei bus uždarytos ir kelios, tinkamų klebonų neturinčios bažnyčios.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.