Darbuotojas privalo per dieną maloniai aptarnauti daugybę klientų, o taip pat turi tiksliai dirbti su kasos aparatu, kad nebūtų pinigų trūkumo. Tačiau tai – ne pats sunkiausias darbas, tiesiog šios profesijos atstovai labiausiai matomi, nes aptarnauja klientus ir galbūt todėl girdima daugiausiai skundų, užuojautos ar pagyrimų. Juk suvirintojai, statybininkai ar lavoninėje dirbantys darbuotojai galbūt irgi kartais liūdi dėl savo darbo, tačiau ne taip matosi visuomenei.
Labiausiai matomos kasininkės tikrai greitai neuždirbs daug daugiau. Negalvojama apie esmines permainas, o tiesiog tikimasi, kad nauji darbuotojai vis sutiks dirbti už tą patį mažą atlyginimą. Tuo tarpu Anglijoje net ir mažo miestelio nedidelėje parduotuvėje veikia savitarnos kasa. Lietuvos sostinėje tokių kasų dar reikėtų paieškoti (…).
Paprastas Anglijos miestelis gali konkuruoti pagal savitarnų kasų įdiegimą su kitos šalies sostine. Supratus, koks didžiulis skirtumas tarp dviejų šalių ir ne tik savitarnos kasų srityje, belieka tik stebėtis, o kartu ir liūdnai konstatuoti faktą, kad prireiks dar labai daug metų, kol savitarnos kasos bus populiarios ir Lietuvoje.
Prieš kažkiek laiko prekybos centrų atstovai lyg ir pradėjo teorinius pasvarstymus, kad progresas šioje srityje galėtų prasidėti greičiau, tačiau, matyt, gaila pinigų investicijoms. Juk pigiai pasamdyti eilinę kasininkę kainuoja nepalyginus mažiau nei nupirkti ir įdiegti savitarnos kasą parduotuvėje.
Jeigu vietinė kasininkė uždirbtų tiek, kiek uždirba Anglijos kasininkė, tai reikalingi sprendimai būtų priimti kur kas greičiau nei dabar. Dėl tokios nenormalios situacijos ir toliau kentės pirkėjai, kurių dalis tikrai naudotųsi išmaniosiomis kasomis. Juk tai taip paprasta – pats susidedi ir nuskenuoji prekes. Paprasta kaip pačiam užsipilti kuro degalinėje....
Kasininkės darbas nėra sudėtingas, todėl lengvai pakeičiamas ir išmokstamas su kompiuterio pagalba, kuris padėtų pirkėjui sėkmingai apsipirkti. Kompiuteris nėra liūdnas, nepyksta, nesiskundžia ir nesišypso dirbtine šypsena. Jam nėra liepiama sveikintis per prievartą su visais pirkėjais, todėl ir pirkėjui nereikia apsimesti, kad procesas vyksta nuoširdžiai. Pirkėjo prekės nėra mėtomos ar bet kaip dėliojamos, jam nereikia laukti eilėse, kurios susidaro dėl pastovaus darbuotojų trūkumo, o darbuotojai gali daugiau laiko skirti prekių papildymui lentynose – tam darbui, kuris yra svarbiausias jų darbas.
Savitarnos kasa gali dirbti be poilsio, be pertraukų tualetui ar valgiui. Jai gali būti skirta daugybė rusiškų keiksmažodžių ar pykčio priepuolių, tačiau ji ir toliau sėkmingai dirbs be jokių emocijų, neįsižeis dėl pikto pirkėjo. Aišku, kad keletą tokių kasų vis tiek turėtų prižiūrėti bent vienas parduotuvės darbuotojas, tačiau tai ne tas pats, kas kiekvienoje kasoje sėdintis kasininkas. Kartu veikiančios tradicinės kasos ir toliau aptarnauja pirkėjus, todėl savitarnos ir ne savitarnos kasos gali veikti kartu. Tačiau, kol svarbiausia bus kuo pigiau nusisamdyti kasininką, tol nei kasininkams bus gerai, nei pirkėjai bus patenkinti.
Šioje srityje reikšmingai atsiliekame nuo Anglijos bent 20 metų, tačiau nematyti pastangų, kad atsilikimas būtų mažinamas. Didieji prekybos centrai tarsi užstrigo praeityje, tačiau anksčiau ar vėliau šis kortų namelis subyrės, kai teks kelti atlyginimus, nes daugumos kasininkų darbo našumas nėra mažas – dirbama tikrai greitai. Našiau dirbti gali nebent robotas gamykloje. Dažnai nelaukiama, kol pirkėjas bus visiškai aptarnautas, o yra pradedamas aptarnauti jau kitas pirkėjas – net prekės susimaišo. Tai sugriauna visus mitus apie pagarbą klientui, apie neva malonų pasisveikinimą su klientu, nes ten, kur svarbu pigus darbuotojas, toks pats prastas požiūris yra ir į pirkėją. Jis irgi turi būti pigus arba nereiklus – nesitikėti per daug iš aptarnavimo. Ar toks nemąstymas dar ilgai išliks Lietuvoje?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!