Taigi, net ir vyresnio amžiaus žmonės ieško pažinčių, draugystės. Man pavyko. Viename internetiniame portale susipažinau su labai padoriu bendraamžiu. Nebuvo iš tų, kurie iš karto rašinėtų nesąmones arba siūlytų vulgarius pasiūlymus – patikėkite, labai dažnai, net ir perkopę 50-metį, vyrai elgiasi kaip paaugliai.
Šis vyras buvo dalykiškas, parodė savąją nuotrauką, po to paprašė manosios. Matyt, patikau, nes tą pačią dieną pakvietė į pasimatymą. Smagu buvo matyti, kaip dairosi, laukia su rože rankose (ne kaip dabartinis jaunimas). Iškart pakvietė į greta esančią kavinę, ten neskaičiavo skatikų, tiesiog abu mėgavomės kava, saldumynais, plepėjom. Ta pačia „kavine“ vėliau tapo mano namai: ateidavo su vaišėmis, o per gimtadienį ar kitą šventę – su palyginti brangiomis dovanomis. Kodėl visa taip smulkiai rašau? Tą patį papasakojau savo draugei, taip pat vienišei. Netgi parodžiau jo nuotrauką pažinčių portale, iš kurio mes nusprendėme neišsiregistruoti, kad galėtume susirašinėti, kai neturime laiko susitikimams ar telefoniniams pokalbiams.
Malonu būdavo prisijungus rasti jo atsiųstą saulytę ar bučinuką. Taigi, draugė žinojo beveik visas smulkmenas. Ji net pareiškė, kad jį iš matymo pažįsta, kažkada jis dirbo jos buvusioje darbovietėje, ir apibūdino kaip ramų, korektišką žmogų.
Bet nežinojau, kad draugė susimąstė... Ji buvo iš tų nepasiturinčių moteryčių, kuriai labai reikėjo paramos (augino nepilnametį sūnų). Man asmeniškai jo dovanos finansiškai nebuvo reikalingos, gal tik paglostydavo mano moteriškąjį ego. Taigi draugė irgi užsigeidė „įsigyti“ kokį meilužį ar draugą. Ką gi, patariau pirmiausiai įsigyti asmeninį kompiuterį (nes sūnus jai praktiškai jo nedavė). Pati išmokiau draugę naudotis juo, pati sukūriau pažinčių anketą, pat ją nufotografavau (stengiausi, kad gražiai atrodytų) ir įkėliau nuotraukas. Pradėjo ir ji po truputį bendrauti, viskas atrodė lyg ir nieko, pačiauškėdavom abidvi, apkalbėdavom „kvailus diedus“.
Mano draugo gyvenime prasidėjo permainos, jis dėl nepalankių sąlygų išėjo iš darbo, truputį pasinėrė į depresiją. Tik nepagalvokite, kad mane išgąsdino tai, kad nebegausiu dovanų. Visai ne, man jis jau buvo mielas ir reikėjo jo, bet ne jo dovanų. Bet vyras buvo ambicingas ir negalėdamas duoti moteriai to, ką nori duoti, ėmė vengti susitikimų. Pasiguodžiau draugei...
Vieną vakarą draugė viešėjo pas mane, sėdėjom prie kompiuterio. Ji išėjo, netyčia pamiršusi atsijungti. Ir kai likau viena, norėjau prisijungti prie virtualaus bendravimo, bet, o siaube, visu gražumu pamačiau mano draugės laiškučius maniškiui. Jo atsakymai buvo mandagūs, bet šalti, o jos – įkyrūs, netgi darantys spaudimą dėl pasimatymo. Atrodė, kad kas kuolu per galvą tvojo.
Tą vakarą nieko nedariau, viską apmąsčiau. Kitą dieną susitikau su draugu ir jam viską pasakiau. Jis aiškino, kad tikrai nebūtų su ja prasidėjęs, atsakinėjo į laiškus tik iš mandagumo (atrodo, kad kalba tiesą). Tada paprašiau, kad man girdint paskambintų tai moteriai ir paprašytų jo netrukdyti. Jis mielai sutiko. Moteriškė supyko. Ėmė siuntinėti jam žinutes, klausinėdama, kodėl nenori su ja, o su „ta durne“ (čia apie mane)... Aiškino, kad jam dar neatsivėrė akys, jis pamatys, kas aš per viena. Vienu žodžiu, drabstė mane purvais.Taigi, užsiauginau gyvatę užantyje. Na, palauk, pagalvojau...
Nueinu pas ją tokia švytinti ir pasakoju: „Įsivaizduok, man vėl su draugu viskas gerai, atnaujinom draugystę, jis toks dėmesingas“. Moteriškė (drauge jau nebevadinu) nusisuko į langą, veidas persimanė, matėsi, kad tuoj pravirks. Aš, apsimetusi kvailute, sakau: „Kas tau, kas atsitiko?“ O ji ėmė verkti, aiškindama, kad neva darbe kažkas negerai, kad nėra gerų žmonių ir pan. Pasišlykštėjau, apsisukau ir išėjau, nieko nesakius. Nežinau, ar ji suprato. Bet iki šiol nebebendraujame. O buvome pažįstamos nuo vaikystės.
Taigi, manau, moteris moteriai visada bus konkurentė. Dar suprasčiau, kai be skrupulų bandoma nuvilioti vyrą nuo nepažįstamos moters. Bet draugė ar sesuo turi būti tabu.Yra toks posakis: „Net čigonas savo kieme nevagia.“
P.S.: su tuo vyriškiu draugystė ilgai nesitęsė – liko kažkoks „kirminiukas“, kuris neleido būti nuoširdiems. Dabar mes – tik pažįstami, retkarčiais pasisveikiname susitikę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mylimojo ar mylimosios išdavystė – skaudi patirtis, dažnai visiškai apverčianti gyvenimą. Nors neištikimybė – itin nemaloni, ryžtingiems žmonėms dažnai pasiseka apie ją pamiršti, rasti naują meilę ir judėti į priekį. Bet ką daryti, kai smūgis – dvigubas, o išduotas buvai dviejų mylimų žmonių, jiems nusprendus būti kartu?
Deja, DELFI skaitytojai ne kartą yra dalijęsi skaudžia patirtimi, kai teko susitaikyti su dviejų mylimų žmonių netektimi.
Viena mergina pasakojo, kad su jos mylimuoju pradėjo draugauti jos geriausia draugė.
„Po mėnesio kančių viena pažįstama draugė pasakė mačiusi mano vaikino automobilį prie mano geriausios draugės namų. Buvau šokiruota ir neiškentusi paskambinau tai „geriausiai“ draugei ir pasiūliau susitikti. Susitikusi su ja nevyniojau žodžių į vatą ir paklausiau, ar tiesa, kad mano vaikinas buvo pas ją. Ji pradėjo sakyt: „Juk jūs seniai išsiskyrėte, kodėl negaliu būti su juo, jis mane myli, o ir aš jam neabejinga, neturiu dėl ko atsiprašinėti tavęs. Aš nežinojau kad jis tau taip vis dar rūpi.“ Tokie jos žodžiai sudaužė mano širdį“, – anksčiau skiltyje DELFI Pilietis yra rašiusi ji.
Kita moteris tikino, kad jos vyras ją išdavė su savo seserimi.
„Namus palikus paskutiniam svečiui, pati šokau į automobilį ir nulėkiau prie pokalbio telefonu metu girdėto viešbučio. Ten pamačiau savo vyro automobilį. Ėjau prie jo, kai tuo metu pro viešbučio duris pamačiau išeinant savo seserį, meiliai prisiglaudusią prie mano vyro. Man pasidarė bloga, nualpau“, – skaudžią patirtį yra pasakojusi moteris.
Tema – skaudi, todėl prašome Jūsų pasidalyti patirtimi ir papasakoti, kaip tokioje situacijoje elgėtės, atsigavote po apgavystės, patarti išgyvenantiems ar išgyvenančioms tą patį. Kaip atgauti pasitikėjimą savimi ir kitais, apsidrausti, kad tokia nelaimė gyvenime nebenutiks? Kviečiame pasidalyti savo mintimis ir istorijomis, kurias publikuosime anonimiškai.
Trijų patirčių autoriams padovanosime 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.