Kačių ten yra daug, ir jos visur. Išdidžiai vaikštinėjančios prabangių viešbučių teritorijose, tingiai gulinčios ant uolų, skalaujamų vandenyno bangų, besisukinėjančios paplūdimiuose ar kantriai laukiančios kokio skanesnio kąsnelio restoranuose.
Ir kas visų nuostabiausia, šios katės niekam netrukdo! Vietiniai joms pristatę namelių kas kelis šimtus metrų, kuriuose nuolat stovi indeliai su vandeniu ir maistu. Maisto joms nuperka ir indelius papildo ne tik vietiniai, bet ir turistai, paglosto, pakalbina ar nufotografuoja.
Jomis žavisi vaikai, suaugę, pensininkai ir visi, esantys saloje, nors jos – tokios pačios katės, kaip ir gyvenančios Lietuvoje. Vienintelis skirtumas – Lietuvoje benamės katės nuolat kliūna.
Geraširdžiai gyventojai pastato namelius, kuriuos nepatenkinti kaimynai išardo, kone kasdien tenka girdėti apie žiaurius išpuolius prieš bejėgius gyvūnėlius, nuodijimus ir kitus siaubus, o ką jau kalbėti apie žmonių abejingumą pamačius gyvūną, kuriam akivaizdžiai reikalinga pagalba...
Tikrai gėda dėl tautiečių, kuriems katės trukdo, nes neva tai jos dergia aplinką, kai tuo tarpu rūkantis ir cigarečių nuorūkas mėtantis kaimynas yra normalu. Juo labiau, kad benamės katės (ar šunys) yra ne kieno nors kito, o žmogaus elgesio ir neatsakingumo pasekmė!
Gaila, kad niekaip neišmokstame gyventi ir sugyventi, padėti ir pagloboti visiškai nuo mūsų priklausančio silpnesnio padarėlio, juk įkvėpimo galėtume semtis iš tokių pavyzdžių kaip Lancerotė ir, esu tikra, jų yra ir daugiau!
Iš visos širdies benamių kačių (ir šunų) nemėgėjams palinkėčiau tolerancijos ir atjautos, tada gal ir patys taps laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu. Rūpinkimės visais gyvais sutvėrimais ir išmokime koegzistuoti – žmonės esame tik maža šios planetos dalis.