Tad dar ir dar kartą apie praeitį, mielieji. Praeities demonai vėl lenda į paviršių. Lietuva, Vilnius, Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Dar kartą Lietuva, kaip toji atminimo lenta, skyla dalimis.
Labiausiai visuomenę šokiruoja neįtikėtinai smarkiai apsvaigęs nuo saulės kaitros ir valdžios sostinės meras, kuris despotiškai, už visą Lietuvos visuomenę, nusprendžia, kaip mes turime traktuoti savo istoriją. Jis nurodo mums istorinius „blogiukus“, kuo turime bodėtis, kuriuos paminklus nuversti (savo interviu mini „nuimsiąs“ ir Petrą Cvirką) bei ką galime „iš bėdos“ pasilikti (Salomėja Nėris – liks ) ir kuriuos smerkti smerkti ir smerkti. Ačiū tau, Šimašiau, kad viską taip gražiai susakai. Gerai kad bent vienam žmogui (pirmas, bent jau man, toks žinomas), kuris taip puikiai supranta istorijos realijas ir taip puikiai sugeba atskirti gėrį ir blogį. Geba sėkmingai nuteisti žmones, kurie tose sudėtingose istorijos pinklėse tiesiog pasiklysta. Tikrų tikriausias moralės sergėtojas meras Šimašius!
Eilinį kartą mūsų „Puikieji Lietuvos moralistai“ sugeba mus, lietuvius, sugėdinti, kad kaip tokia tauta išvis drįstame egzistuoti. Priminti mums, kokie istoriškai susitepę ir kad „nelabai kuo“ turime didžiuotis... Vis išaiškėja, kad tai, kuo tikėjome esant mūsų pasididžiavimu – rašytojai, menininkai, kovotojai už Lietuvą – kaskart vis pasirodo tėra... paprasti žmones. Žmones, kurie darė gera, bet tuo pačiu ir klydo... Na, kitaip sakant – tik eiliniai mirtingieji. O ne kokie – superherojai – kovotojai.
Mes, lietuviai, iš tiesų esame talentinga tauta save plakti, niekinti ir visaip kitaip menkinti. Nemokame padoriai pasidžiaugti tuo, ką turime gero ir pakankamai didingo. Juk mūsų nedaug, tad ne tiek jau daug ir teturime. Atrodo, derėtų dėti visas pastangas, vertinti ir saugoti turtą – ypatingai žmogiškąjį, didžiuotis juo, kaip tik įmanoma. Juk viešai niekindami ir menkindami savo lietuvybę mes užsiimame sąmoningu savęs naikinimu. Kokia tauta taip daro?
Tik, atsiprašant, idiotai mūsų politikai tai daro sąmoningai. Kas norės būti šalies dalimi – kur netgi didūs asmenys – kovotojai, rašytojai, menininkai – Lietuvoje susilaukia tik paniekos ir pasityčiojimo. Mūsų istorinis palikimas – tėra grupelė nevykėlių. Aš, kaip sąmoninga asmenybė, greičiausiai nenorėsiu savęs toliau tapatinti ir skelbtis esanti tautos dalis, kurie yra totalūs nevykėliai, nebeturintys kuo didžiuotis. Juk garsiausi lietuviai pasirodo buvo arba žydšaudžiai arba stribai, arba tiesiog parsidavėliai rusams rašytojėliai. Žodžiu, visi vienaip ar kitaip niekingi. Matyt, tai užkoduota Lietuvio DNR – silpnavalystė, menka moralė. Laisvamanių tauta esame?
Na, gal ne visaip taip. Tačiau mūsų „didžiai išmintingų“ šalies valdovų dėka taip gali atrodyti. Ką jau moka, tai moka – griauti nuo pamatų, kaltinti visaip ir drabstytis purvais talentingieji mūsų valdovai. Valdo jie mus ir mūsų sąmonę – niekinkime, kas esame – netobula tiek mūsų istorija, tiek mes patys – silpnas padaras yra lietuvis – kalama mums į galvas. Buvome parsidavę naciams. Vėliau rusams – komunistai buvome. O kam dabar? Dabar tarsi norėtų įteigti, jog turėtume sielas parduoti valdžiažmogiams – juk jie geriau žinos ką su jomis daryti? Nes šiaip jau esame bevaliai žmones. Silpni lietuviai. Net ir talentingi kūrėjai, narsūs kovotojai – ir tie paslydo, tad ko norėti iš mūsų, eilinių žmonių – esame visiškas niekas. Tą mums teigia politikai ir ypatingai moralus Šimašius priešakyje.
Tačiau įsivaizduokime, kaip turėtų atrodyti kitų šalių istorija, jei jie nuolat save ir savo istorinius veikėjus taip kaltų prie kryžiaus?
Manote, kad jų istoriniai didvyriai, menininkai, rašytojai, kompozitoriai neklydo? Ne. Tiesiog jie akcentuoja tai, kas tuose žmonėse verčia didžiuotis, jog esi tos pačios šalies pilietis. Yra krūvos skulptūrų, kurias pastatė miestų ir miestelių aikštėse PILIEČIAI (pabrėžiu, skulptūras stato piliečiai, tad ne valdžios valioje jas griauti, o tautos valioje tokius sprendimus priimti), taip pagerbdami asmenis, kovojusius už šalį arba tiems, kurie nuveikė ar sukūrė kažkokius didingus darbus. Už sukurtą gėrį skiriami vieši atminimo ženklai. Nukaldinami paminklai, įkūnijant tai, dėl ko yra didžiuojamasi – žmonėmis ir tai, jog daliniesi bendru istoriniu palikimu su Jais.
Atminimo lentomis ir paminklais neįkūnijame klaidų, kurios, be abejonės, egzistuoja greta visų savo didingais darbais pasižymėjusių asmenybių. Net genialūs kompozitoriai (Richardas Wagneris – Adolfo Hitlerio kompozitorius), rašytojai (Knutas Hamsunas – šlovino vokiečių nacizmą), kūrėjai (H. Fordas garsėjo kaip vienas žymiausių A. Hitlerio rėmėjų), prezidentai (manoma, kad du Amerikos prezidentai priklausė kukluksklanui) ir kt. Klysta dėl kai ko, ko neišmano, nes juk absoliutus žinojimas yra virš žmogaus galimybių ribų. O net tie, kuriuos mes, masės, esame linkę garbinti, deja, tėra žmonės – ne superherojai. Apie tuos, kurių didingus darbus garbiname, mes dažnai nenutuokiame esant niekingais kažkuriuo gyvenimo momentu ar kurioje nors sferoje.
Tačiau kitos tautos to nenaudoja kaip savinaikos mechanizmo. Natūralu – net didieji krenta. Visiems gerai žinomi vardai – Kodak (naudojo vergų darbą iš Vokietijos koncentracijos stovyklų), Hugo Boss (siuvo uniformas SA, SS ir kt. nacių organizacijoms, nes pats kūrėjas buvo partijos narys), F. Porsche (kūrė A. Hitlerio užsakymu, keturi iš penkių gamyklos darbuotojų buvo vergai), Bayer (gamino nuodingas dujas „Zyklon B“ nacių dujų kameroms ir finansavo J. Mengele „eksperimentus“ su kaliniais), „Siemens“ (Aušvico koncentracijos stovykloje turėjo savo fabriką), IBM (tiekė naciams duomenų apdorojimo įrangą) – šalys turėjo pasmerkti tuos asmenis, gamyklas sulyginti su žeme, vardus ištrinti, giliai pakasti po žeme ir gėdytis gėdytis ir dar kartą gėdytis, jog TAI kada nors egzistavo... Tačiau? Nieko asmeniško – tai tik verslas. Visi klystame? Tuos prekės ženklus visi vartoja ir išdidžiai daugelis demonstruoja kaip kokybės ženklą. Na ir kas, nes tai, kas buvo, tėra istorija. Ir tai, kaip ją pateikiame, tėra JŲ ir Mūsų reikalas.
Mes ir toliau galime save išdidžiai menkinti kitų tautų akivaizdoje – „niekingi žydšaudžiai, degradai lietuviai....Fu.“, – tai naudinga visiems, išskyrus mus, (rusai juokiasi susiriesdami, esu tuo tikra). Kiti savo ruožtu žino, kas buvo praeityje. Žino savo istoriją ir jos pakeisti negali. Karo metų istorija beprotiškai sudėtingas žmonijos etapas, kuriame žmogus tebuvo marionetė, įrankis karo lauke. Karas galėjo būti tik neteisingas žmogui – ten šviesių spalvų nebūta ir nereikia ieškoti. Tad paminklai, jei ir esti kažkam pagerbti – tai bet kuriuo atveju – jie aplaistyti KAŽKIENO krauju, bet ar tikrai svarbu kokios tautybės tas kraujas yra?
Ar kitose šalyse griaunami paminklai pasikeitus istorinėms peripetijoms? Taip, kai pasitraukia tautą engęs okupacinis režimas, paminklai, įkūniję tą blogį, tautos sprendimu yra pašalinami. Ar paminklus turi griauti VALDŽIA? Demokratijoje? Na... demokratijoje despotiški valdžios sprendimai neįmanomas dalykas. Tautos sprendimu ir natūraliai turi vykti tokie dalykai. Keičiasi laikai. Keičiasi žmonių požiūris į dalykus. Tai, ką garbinome anksčiau, kitą dieną galime smerkti. Bet tai yra tautos turtas ir valia – paminklai ir atminimo lentos, parkai ir gatvių pavadinimai. Tad turi būti nulemta demokratiniu žmonių sprendimu, kad vieno ar kito žmogaus nuopelnai nebeatspindi tuometinės žmonių pasaulėvokos – kas yra garbinga, tauru ir verta pasididžiavimo. Šimašiaus tiesiog nelaikau tautos moralės kompasu. Jis tam neturėjo teisės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.