Verpetais besisukančios pūgos snaigės akimirksniu pavirto didelėmis, išpampusiomis nuo mano ilgesio Tau vapsvomis ir ant milijonų sparnų parnešė ir tėškė man visus saldžiai karčius prisiminimus tiesiai į širdį, su milžinišku pasibjaurėjimu „kaip gi Tu galėjai pamiršti visą TAI ir gyventi toliau?“ – lyg būčiau beširdė, paskendusi savo pilkos rutinos kasdienybėje, bėganti nuo gražiausių gyvenimo dienų... į niekur. Į pilkai niūrių debesį. Nesvarbu, kur ir kiek aš bėgsiu ar nebėgsiu, meilės pažadai gyvens amžinai. Net jei šiuo metu vienišumo jausmas mane lanko, aš žinau, kad rytojus turės bent trupinį žavumo, nes tai Tu man kartodavai, kad kiekvienas pirmadienis įdomus savaip.
Mąstau, ar nebuvau tau per šiurkšti, ar visada stengdavausi tave išklausyti, o gal mūsų santykius galutinai pribaigė mano isterijos... Žinau vieną – atgal kelio nebėra. Gyvename skirtingus gyvenimus, sukūrėme šeimas, o ta nevaldoma mano aistra Tau, lyg nepaaiškinamos šizofrenijos forma, kuri pribaigė mūsų santykius galutinai.
Žinok, aš Tavęs nebemyliu, norėčiau sakyti, kad pati išroviau tą meilę su šaknimis ir panašiai, tačiau tą deginantį jausmą per daugelį metų numalšino sveikas protas ir laikas. Rašiau Tau labai daug laiškų – ir žinau, kad nė vieno negavai, nes nė vieno neišsiunčiau, po velnių, juk net nežinau, kur juos reikėtų siųsti, todėl visus juos degindavau. Rašydavau ir degindavau, rašydavau ir degindavau – vienu metu beveik kasdien. Nuo meilės Tau „sveikau“ lėtai, nes iš pradžių buvau lyg lengvai pamišusi ir nenorėjau sveikti – štai kur buvo mano pagrindinė problema.
Laikui bėgant ir protui šviesėjant, taurėjant asmenybei kažkaip sugebėjau įkalinti Tave tarp visų savo prisiminimų: švelnioje pavasarinio upelio dainoje, vasaros dangaus gilumoje, rudens derliaus aromate – Tu gyvensi amžinai, kartu su visais tais pažadais. Mano pilkoje lyg debesis širdyje. Prisimink – visi pažadai žavūs savaip, kaip ir visos meilės formos.
Su lyriškai švelnia, laike paklaidinta meile – Tavo V.
Vasario 14 d. – meilės ir susitaikymo diena. Tą dieną garsiai neišsakytos mintys gali tik dar labiau lįsti į galvą.
Kiekvienas savo gyvenime esame sutikęs bent vieną žmogų, kuriam nepasakėme gražių žodžių, nors norėjome. Žmogų, kuris buvo labai svarbus, mus kažko išmokė, daug mums davė ar net pakeitė mūsų gyvenimą. Tačiau būna, kad tuo metu, kai norime pasakyti, nebeturime žodžių, nors jaučiame didžiulį dėkingumą ir galbūt meilę.
Tas žmogus gali būti ne tik buvęs mylimasis, bet ir mama, sesė, brolis, seniai matytas draugas ir pan. Kviečiame dalintis savo mintimis ir jei ne savo vardu, tai bent jau anonimiškai išsakyti ilgai galvoje besisukančias mintis. Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Neišsiųstas laiškas“. Visi laiškai bus publikuoti DELFI, o įdomiausio laiško autoriui/-ei padovanosime Vytauto Landsbergio ir Ryčio Zemkausko knygą „Bus geriau“. Anonimiškumą garantuojame.