Su dabartiniu draugu kartu esame kelis metus. Jis turi dukrą iš pirmosios santuokos. Ji gyvena su juo, nes neva jų ryšys labai stiprus ir taip buvo nuspręsta skyrybų metu.
Mergaitė jau beveik paauglė. Tiesa pasakius, jos nemėgau nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos. Mano nuomone, tėvas labai ją jau lepina. Ir šiaip skiria jai labai daug dėmesio, tai, man atrodo, merginai neprideda jokio savarankiškumo.
Ją visur vežioja, iš mokyklos pasiima, į mokyklą veža, į šokių būrelius vežioja, nes neva atstumas didelis. Man atrodo, tikrai ta mergiotė nenumirtų, kad pavažinėtų autobusais.
Dėl to dažnai pykomės, jis man vieną kartą pareiškė, kad visada rinksis dukrą, o ne mane. Nuo tokių jo žodžių tiesio įtūžau. Tai man kyla klausimas, kaip aš galiu galvoti apie bendrus vaikus ateityje, kai jam tai nėra prioritetas?
Mergaitei aš stengiuosi būti griežta, nes lepinimas dar niekam nepadėjo užaugti geru žmogumi. Savo tikslą galima sakyti, pasiekiau. Mergina vieną dieną pareiškė norą gyventi su mama. Aš žinoma, labai apsidžiaugiau, nes pagaliau pavyko tos lepūnėlės nusikratyti.
Bet tą sužinojęs draugas, mergaitę perkalbėjo. Ji nėra artima su mama, nu kaip gali būti kitaip, kai tėvas pildo visos jos įgeidžius?
Man atrodo, kad jam esu nesvarbi, jam rūpi tik ta aikštinga mergiotė. Neseniai iškėliau jam ultimatumą, kad rinktųsi arba ją, arba mane. Ir ką sau manot? Jis pareiškė, kad tokie ultimatumai jam nepriimtini ir jis renkasi dukrą.
Negana to, kad visai nesulaukiu iš jo dėmesio, nes jis rūpinasi tik ja, tai jis net nesugebėjo išsaugoti mūsų santykių. Neapykanta tai mergiotei jau siekia lubas.
Na, pagalvojau, kad tai jo pasirinkimas. Susirinkau daiktus ir išsikrausčiau. Žinau, kad vieną dieną jis pasigailės ir keliais atšliauš pas mane.
Tad savo istorija noriu perspėti kitas moteris, kad vyras su bagažu nėra pats geriausias pasirinkimas, nebent tuo atveju, kai vaikai gyvena, kur jiems ir priklauso – su savo motina.
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt