Karų turime sočiai, badaujančių taip pat užtenka, o prie viso to gavome dar trečią dangaus rykštę – koronavirusą. Iš pradžių visi smerkė Kinijos antidemokratines pastangas įveikti virusą, bet dabar kritikai jau nutilo ir sprendžia, kaip stiprias priemones panaudoti demokratijos išlepintoje Europoje.
Iš eilinės darbo su vilkiku kadencijos grįžau kovo pradžioje, kai Kinija išsijuosusi kovojo su virusu, Italija blaškėsi tarp įprasto gyvenimo ritmo ir jiems nesuvokiamų apribojimų, o likusi Europa snaudė ir galvojo: čia taip nebus.
Pasidžiaugiau, kad mano namai šioje Atlanto pusėje ir į namus grįžtu sunkvežimiu Prieš pasukant namų link, vienoje Danijos įmonėje apsauginis paklausė: „Ar buvai atostogų Italijoje, Kinijoje?..“
Nuraminau, kad nebuvau, tai įleido, išsikroviau, ramiai nuvažiavau į Kiel uostą ir parplaukiau namo. Be jokių suvaržymų paminėjau Kovo 11-ąją, savame kieme pasidžiaugiau netikėtai užklupusia žiema ir kartu su visa žmonija įžengiau į naują gyvenimo etapą, nerimą keliančiais pavadinimais – pandemija, karantinas, saviizoliacija, ekonominė recesija, bankrotai, bedarbystė...
Pats pasiprašė važiuoti
Atvertus internetinius portalus, pirmuose puslapiuose, kas kelias valandas, lyg iš fronto, vis baisesnės suvestinės. Kai paskelbė, kad užsidaro Daniją, į kurią nuolat važinėju, o Lietuvoje įveda karantiną, suvokiau, kad situacija darosi labai rimta.
Nors dar turėjau teisę savaitę atostogauti ir galėjau ją visai nevykti, bet pasiprašiau viršininko išsiųsti mane į nuo viruso kenčiančią Europą kaip įmanoma greičiau. Kai kolegos vairuotojai, su kitų tarnybų atstovais, deda visas pastangas, kad nugalėtų virusą, negaliu ramiai gulėti ir stebėti. Norisi ir pačiam bent krovinių gabenimu prisidėti prie bendros kovos.
Viršininkas paklausė: „Nebijai? Jei nori, gali pagulėti namie, nes dėl savo amžiaus esi laikomas padidintos rizikos žmogumi.“
„Jei sveiki vyrai dėl kažkokio viruso pasislėpę gulės ant krosnies, kas tada gabens krovinius per Europą? Neramiais devyniasdešimtaisiais nebijojau važinėti Rusijos keliais, kuriuose kampuoti berniukai siautėjo ir įvairios ligos, tai ir šitas manęs neišgąsdins“, – tvirtai atsakiau ir jau kovo 16 d. stovėjau Klaipėdos Tarptautinėje perkėloje.
Prieš išplaukiant
Čia viskas buvo ramu ir, jei ne greitosios med. pagalbos automobilis, išlėkęs iš uosto įjungtomis sirenomis, apie virusą niekas nė nepagalvotų. O dabar paprastas supratimas – pravažiavo koronaviruso įtariamasis.
Bet tas supratimas nepasėjo jokios panikos ar nerimo. Tik pagalvojau: „Gal įvyks stebuklas ir vairuotojams duos atskiras kajutes?“
Deja, kaip ir visada, apgyvendino po keturis mažose ankštose kajutėse. Nežinau, kas turėtų įvykti, kad šiuose keltuose vairuotojai plauktų kajutėse po vieną. Prieš išplaukiant prie registratūros buvę keleiviai ir vairuotojai beveik valandą stumdėsi kartu, kad užsiregistruotių. Stovint tame būryje beliko tikėtis, kad visi čia esantys yra sveiki.
Kelto darbuotojai pagal galimybes stengiasi patys apsisaugoti ir apsaugoti kitus nuo viruso. Dezinfekuojantis skystis, nuolat šluostomi keleivių liečiami paviršiai, uždarytos viešos erdvės, barai, išjungti televizoriai.
Laive įsivyravo nejauki tyla. Jokio šurmulio ar linksmų vairuotojų kalbų. Apėmė jausmas, kad plaukiama į laidotuves.
Pokyčiai kelionės metu
Tačiau, kaip sakoma, karas karu, maras maru, o valgyti reikia. Visi vairuotojai buvo pamaitinti, tik šį kartą ne patys krovėsi didžiausius maisto kalnus, o porcijas vienkartiniuose indeliuose dalino personalas.
Pasirinkimas negausus, o valgyti privalėjome kajutėse. Sunku keturiems žmonėms vienu metu valgyti mažoje kajutėje, bet niekas dėl to pretenzijų nereiškė, tik nebuvo kur sudėti gausių vienkartinių indų.
Buvo keletas vairuotojų, kurie reiškė nepasitenkinimą, kad negali įsidėti, ko nori ir kiek nori, bet maisto užteko ir, kas malonu, nepersivalgėme. Atkreipiau dėmesį, kad didesnę dalį vairuotojų sudarė ne Lietuvos piliečiai, bet šiuo laikotarpiu nesvarbu, kas važiuoja. Svarbu, kad vyrai, metę iššūkį likimui, vyksta į naujai susiformavusį Koronalandą atlikti savo pareigos.
Vokietijos Kiel uoste – jokios išskirtinės patikros. Truputį neramino karantiną įvedusi Danija, nes į ją važiavau vienu vilkiku. Pasiėmiau sutartį su danų kompanija, užsakymo išklotinę, bet viso to neprireikė.
Grįžtant iš Danijos į Vokietiją, nors kontrolės punktas įrengtas, bet nesustabdė ir netikrino. Kilstelėjo į viršų nykštį, draugiškai mostelėjo ranką ir pirmyn į Angliją, per Olandijos Hoek-van-Holland uostą.
Vokietijoje automagistralė tuštesnė nei anksčiau. Mažiau lengvųjų automobilių, bet aikštelės pilnos sunkvežimių. Nebijo Trasų Karaliai naujų grėsmių ir baisų virusų.
Olandijos uoste – įprasta pasų, važtaraščių kontrolė, o tada – į keltą. Šiame kelte viešos erdvės užtvertos, vairuotojai kajutėse po vieną, maistas įprastuose induose. Valgėme visi kartu vienoje patalpoje, bet niekas nepanikavo ir į kaimyną nešnairavo.
Skirtumas tik tas, kad maistas atitvertas stikline pertvara, o patiekalus įdeda darbuotojas. Tai – vėl teigiamas stimulas neprisikrauti pilnos lėkštės ir nepersivalgyti. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Vairuotojai nesustoja
Anglijos Harwich uoste jokios panikos, jokių išskirtinių kontrolės priemonių, tik atvykus į maisto sandėlį, apsauginiai parašė užsidėti veido kaukę ir apsimauti pirštines. Ir čia kol kas jokios panikos (rašau savaitę nuo kovo 16 iki savaitgalio), kaip bus toliau – matysime. Kadencija tik prasidėjo tai dar teks nemažai laiko pavažinėti po viruso niokojamą Europą.
Nėra abejonių, kad pandemija nepraeis be pėdsakų. Europos Sąjungos istorija bus padalinta į du laikotarpius: iki ir po viruso. Bet viskas kažkada pasibaigia. Reikia tiesiog nusiraminti ir daryti tai, ką kiekvienas privalo daryti.
Labai keistai atrodo kai kurių žmonių pasipiktinimas dėl saviizoliacijos ar kitokių nepatogumų. Susidaro įspūdis, kad jie tos saviizoliacijos bijo labiau nei pačio viruso. Kelia baisiausią triukšmą, kai tenka vykdyti pareigūnų nurodymus, tenka vienur, kitur palaukti keletą valandų, pusdienį...
Vairuotojai mėnesiais sėdi kabinose savotiškoje saviizoliacijoje, stovi eilėse, vykdo kartais nelabai logiškus nutarimus ir nieko – dirba, gyvena ir stengiasi, kad visi laiku gautų įvairias gyvenimui reikalingas prekes. Veža maistą, tas pačias med. kaukes, daro viską, kad daiktai žmones pasiektų laiku.
Dabar visiems sunku, bet tokios didelės bėdos suvienys žmones, įkvėps stiprybės, sustiprins pilietiškumą ir parodys, kas yra kas. Po bet kokio karo ateina taika, epidemiją išgyvenę įgauna daugiau imuniteto, o pasibaigus badmečiui vėl valgysime kvapnią duoną, kurią vežė, veža ir atveš eiliniai piliečiai – vairuotojai.