Po ilgo laukimo užsiveda lėktuvo varikliai ir šis didelis „paukštis“ pradeda kilti... Užgulusios ausys, neramumas ir smalsumas širdyje – tokie buvo mano pirmi žingsniai svajonės link. Išskrendam ten, kur žolė žalesnė, lyg tęsdamas mano slaptą mintį priduria suvargęs žmogelis sėdintis šalia. Jis tuos žodžius ištarė oriai, tačiau po jų žengusi pauzė ir jo ilgesingas žvilgsnis pro tą mažytį langelį rėkte rėkė, kad iš tikrųjų jis laužia savo sielą pusiau, kildamas ten, kur jo niekas nelaukia. Tačiau tuo metu mano galvoje tik sukosi mintis, koks nuostabus pasaulis manęs laukia TEN...
Beprotiškai laimingi
Nusileidus Big Beno mieste mus pasitinka lietus ir šypsenos, visur aplink šypsenos. Pasirodo, čia žmonės iš tiesų laimingi, tiek išsišiepę, kad man, paprastam žmogui iš Panevėžio, net skauda žiūrėti, juk aš taip neįpratęs, o gal net nemoku? Jau norėjau parodyti vienam savo „palockes“ ir krumplius po vakar muštynių už užlindimą prieš mane, bet šis nusišypsojo linktelėjo ir atsiprašęs atsistojo už manęs. Jei labai atvirai su Jumis... Aš nustebau. Juk aš pratęs prie visai kitokios tvarkos negu mūsų kaime (aš galiu taip vadinti Panevėžį, nes iš ten esu kilęs). Pavyzdžiui: jei stovi stotelėj ir lauki 16 (vienas iš autobusų) ir tavęs vos neprispaudžia naujausias BMW modelis, praskriejęs nesuvokiamu greičiu, esi pats ir tik pats kaltas, nes maišaisi BMW’ui po ratais. Labai paprastai šnekant, dominuok ir būsi neliečiamas.
Viskas nauja
Vaikštau po nepažįstamas gatves, aplink vien nauji veidai, nauja kalba. Man? Man tai naujas gyvenimas. Pirmos dvi savaitės buvo MAGIŠKOS, lyg atostogaučiau ir pažinčiau miestą. Dieną gyvenimas verda, o naktį jis verda dar labiau. Niekaip negalėjau atsigrožėti britų madomis, ypač kai naktį paspausdavo iki -1, o jų naktinė apranga... Vasarinės, pečius apnuoginančios suknutės, ir bateliai, kurie einant namo dažnai nešami rankoje lyg aksesuaras. Įdomi mada.
Jei šnekant apie labai šiomis dienomis jautrią tema Lietuvai, vaikus. Jie čia grūdinami nuo mažų dienų. Neretai pamatysi mama su žiemine striuke ir pusantrų metų leliuką su nuogom, iš vėžimėlio kyšančiom kojytėm. Šiaip galvoju, kad iš anksto ruošia „naktinei madai“.
Niekur Lietuvoje manęs kasininkė nėra pavadinusi mažybiniu įvardžiu, neretai jos dėl žiaurių darbo valandų, net nebešneka, o tik suniurzga kažką neaiškaus. Tačiau čia, atiduodama grąžą man kasininkė vis pasako sweetheart, love (mielasis, meile) ir tai tikrai pagrąžina dieną. Eidamas iš parduotuvės ir netyčia susidūręs su kitu žmogumi akių kontaktu nusišypsai, o tau nusišypso atgal.
Kavinėse tave aptarnauja su šypsena, jei gėrimas nepasirodė kokybiškas, atsiprašo ir pakeičia kitu. Jau mėgaujantis maistu, padavėjas pribėga pasiteirauti, ar maistas skanus ir tenkina mūsų skonius. O neseniai teko grįžti į namo, kur buvome valgyti tikrų milžiniškų cepelinų. Priėjusi iš išvaizdos labai maloni padavėja net nepasisveikinusi paklausė „Ko norime?“ lyg būtume atėję į jos malonę ir ji teikiasi mus aptarnauti. Maloniai atsakėme, kad laukiame... Maistas tiesiog buvo numestas ant stalo, net išgąsdino jaunesnį mano brolį. Dominuok ir būsi neliečiamas.
Kita visko, kas nuostabu pusė
Tačiau gyvenimas Ten, kur esi nelaukiamas yra pats atšiauriausias. Plastikinės šypsenos slepia labai daug purvo, nauji miestai, gatvės, žmonės tiesiog atsibosta. Naktinės mados yra ne mūsų imunitetui. Ten jautiesi svetimas ir niekam nereikalingas. Naktimis, kai lieki vienas, staugi lyg vilkas prieš mėnulį, o rytais nuo ašarų peršti akis. Namiškiams nepasakoji „purvo“, užsidedi džiugesio kaukę, o naktimis vėl staugi, nes lieki vienui vienas.
Brolau, sese, neemigruok, daryk savo šalį geresnę ir greitai vėl būsime graži, didi LIETUVA. Aš grįžtu supratingesnis, labiau mylintis ir gerbiantis tai, ką turiu. Lauk manęs, Lietuva.
Nusprendėte grįžti į Lietuvą gyventi ir norite pasidalinti mintimis, kodėl taip nusprendėte? O galbūt dėl kokių nors priežasčių vejate šalin tokias mintis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.