Kam man jaudintis, jei bendradarbiai už mane jaudinasi („kur tu eisi“, sako jie) Čia kaip tam juoke, kad ne tu jaudinkis, jog negali atiduoti paskolos. Lai bankas jaudinasi, kad neatgaus pinigų.
Kaip dažniausiai juokaudamas erzinu juos sakydamas, kad vasara ant slenksčio – pagyvensiu palapinėje Fenikso parke. O jie kaip visad nesupranta ar aš čia juokauju, ar rimtai kalbu.
Jei tik galiu rinktis, tai ieškau tvarkingo gyvenamojo ploto. O šiuo metu galiu rinktis. Visada pagelbės trumpalaikės nuomos rinka. Neliksi „ant gatvės“, jei tik turi „visagalių“ eurų.
Šiuo atveju ilgalaikės nuomos rinka įmetė mane į man nebūdingą situaciją t.y. kai negaliu planuoti. Į man neįprastą „prasto studento“ situaciją, kai i egzaminui ruošiuosi paskutinę naktį.
Į paskutinės minutės pasiūlymo situaciją, o tokiam pasiūlymui kaip tik šiandien ir rengiuosi. Rengiuosi apžiūrėti Efreno butą. Efrenas filipinietis. Užrodė jį mano kolegė filipinietė, kuri gyveno pas Efreną prieš keliolika metų.
Taigi, antrą valandą susitikimas. Į tokius susitikimus einu kaip į darbo pokalbį. Su baltais marškiniais. Tai labai svarbu ne monopolinėje nuomininkų rinkoje. Kadangi svilino airiškas 19 laipsnių karštis, praktiškai kaip Maniloje, o ir susitikimas su filipiniečiu, tai kodėl gi neapsirengus trumparankoviais Havajų stiliaus marškiniais.
Pasakyta – padaryta. Visada reikia naudotis proga. Kuo čia apsiavus? Sandalai? Netinka „darbo pokalbiui“. Baltais dendiškais nuostabaus patogumo itališkais puikios odos batais. Kuriuos dėvėjau tik kartą – prieš beveik 10 metų per dukros krikštynas.
Kodėl taip retai? Pripažinkime, avėti baltus batus, jei tai ne kedai, reikia drąsos. Bet tokiomis aplinkybėmis labai liuks. Juolab, kad sklando gandai, jog Efrenas yra gėjus. Tiesos yra. Juk dauguma manytų, kad nevedęs penkiasdešimtmetis – išties arba gėjus arba čiudnas, o dar baisiau – čiudnas gėjus.
Kū gi, kū gi. Atvykstu aš Adamstaunan. Puikios architektūros daugiabučių (neįprasta Dublino pakraščiams) rajonas. Paskambinu į duris. Atidaro duris tipinis filipinietis – mažas ir besišypsantis.
Įžengiu savo baltais batais į šaltą ir tamsų butą. Skamba kaip Tarantino filme, ane? Buto viduje šalta ir tamsu. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Juk viską pajaučiame per pirmas akimirkas.
Kaip pradėjo kalbėti, tai viso (akademinę valandą) vizito metu, taip ir neužsičiaupė. Jis gyvena vienas. Vienas dideliame ir šaltame (visaip) bute... Nuomoja du kambarius. Vienvietį ir dvivietį. Bet nuomininkai neužsibūna. Aprodo mano kambarį. Erdvus, gerai apstatytas.
Spintoje pakabinti aromatizuojantys skysčiai. Ant stalo padėti išpakuoti du patalynės užvalkalų komplektai su įpakavimais šalia. Neprastas pardavėjas iš jo gal būtų. Rodo manąjį kambarį ir skundžiasi netvarkingais nuomininkais – štai žiūrėk, atsilupęs spintos durų laminatas. Pažiūriu – tikrai, bet labai nedaug.
Nereikšmingai nedaug. Šeimininkas daug labiau atsilupęs... Štai, rodo, naktinių sunkių užuolaidų išvirkščia pusė šiek tiek papelijus. Pažiūriu, tikrai papelijus. Šiek tiek. Labai nedaug. Nereikšmingai nedaug. Rodo vonios kambarį. Tamsų, šaltą, murzinomis plytelėmis ir murzina akrilo vonia.
Pagalvojau ar eina tuos nešvarumus nuvalyti ar ne, kaip, kad permanentinius antakius. Pagremžiu, įdomumo dėlei (jaučiu neteisingai išsireiškiau... Bet skamba gerai. Suprantamai), nagu – valosi, bet nenuvalyta.
Vedasi mane žemyn aprodyti. Virtuvė. Viskas yra. Net šaldytuvas. Rodo plieno plautuvę. Pagiriu, kad švari. Tada rodo foto kokia nešvari buvo prie nuomininkų. Pažiūriu foto – tikrai nešvari.
Nu ir, pagalvoju? Yra tvarkingi žmonės, yra ir sutriai, nevalos. Vieni gyvena tvarkoje, kiti sutryne. Įdomiausiai, kad ir tie ir tie jaučias puikiai. O juk, kaip tu jauties yra esmių esmė gyvenime!
Tik papračiausiai tvarkingas žmogus niekada nesijaus gerai sutryne ir su sutrium. Paprasta. Todėl evoliuciškai sutriai gyvena su sutriais, o tvarkingi su tvarkingais. Paprasta. Būna ir atvirkščiai, bet tada jie kartu gyvena neilgai – kelis ar keliolika metų. Nelaimingų metų. Metų, kurie nesugrįš.
Atidaro, Efrenas, šaldytuvą – pilnas daržovių ir vaisių. Tik daržovių ir vaisių. Yra ir indaplovė. Indaplovė ir šalia kriauklės išplautų indų džiovyklėje.
Klausiu, ar veikia indaplovė? Sako veikia. Pastebiu, kad nenaudojama. Nenaudoju, sako. Taip, taip. Būna. „Turiu, bet nenaudoju.“ Neišsiplėsiu apie šį teiginį.
Stiklinis virtuvės stalas. Ant jo kamera. Nukreipta į virtuvės darbo zoną. Tai tik detalės ar ne? Jūs mane supratote, skaitytojau. Iš virtuvės vedasi mane į tipišką britišką kiemelį. Jame drėgna ir tamsu.
Tamsu, nors vidurdienis. Gal, kad tai šiaurinė namo pusė? Juokauju, aišku. Tokiuose kiemeliuose tai normalu (filosofas ar psichologas paklaustų o kas yra normalu?).
Žmonių kiemeliuose veši augalija. Būtinai augalija ir tik augalija. Veja, gėlės, gėlynėliai. Bet veja būtinai. Tik tvarkingų žmonių namuose veja nupjauta, o pas netvarkingus ir tinginius – nepjauta.
Bet netgi pas pastaruosius – būtinai veja, nes net tinginiai ir netvarkingieji yra žmonės. O Efreno kieme visur betono plytelės. Visur! Palei tvorą ant plytelių padėti keli velėnos gabalai.
Patapšnojau odiniu padu – drėgnoki. Iš kur tokių gauti? Tokių nebūna pirkti. Tokius reikia kažkur nuvažiavus išsikasti. Tokius parsivežti galima tik su automobiliu. Tokių negalima parsinešti, nes nepaneši. Nes velėna sunki, sunki, kaip Efreno pasaulis.
Naujas jo pasaulis už dešimčių tūkstančių kilometrų nuo saulėtų ir gimtų Filipinų turkio mėlynumo ir akinamo baltumo palmių paplūdimių. Su palinkusiomis virš jų palmėmis.
Čia, Airijoje, to nėra, o ir saulės maža. Čia tik betono trinkos su šlapiais velėnos gabalais. Bet neskubėkime teisti – gal Efrenas niekada nebuvo rojaus paplūdimiuose Filipinuose?
Gal jis užaugo su motina prostitute Manilos lūšnynuose? Gal jo „butas“ buvo skardos lapas virš galvos? Juk daug kas ateina iš vaikystės.
Gal dėl to ir kiemelio namelis buvo pilkos skardos. Ne medinis kaip visur, bet storos pilkos skardos. Atidarė man sunkias girgždančias metalinio namelio duris ir parodė palubėje sukabintas drabužių pakabas.
Čia jis žiemą džiovina savo belyzną. Sakė, kad prieš ją apsirengiant palaiko kambaryje, kad sušiltų. Man kaip inžinieriui „pasistojo“ inžinerinis–fizikinis klausimas, o kai man „pasistoja“, tai visada aš ir klausiu.
„Kaip drėgnu airišku rudeniniu oru išdžiųsta tavo belyzna, Efrenai?“ - klausiu aš. Juk pagal fizikos dėsnius drėgnis negali pereiti į drėgnį. Efrenas sakė, kad gali. Gal nominuoti Nobeliui?
Grįžome iš kiemelio butan. Ant tualeto durų rankenos kaip viešbutyje kabojo ranka rašyts užrašas „Laikinai neveikia“. Taigi ekskursija buvo, kaip ir baigta ir man viskas buvo aišku. Bet staiga Efrenas sako: „Ateik, aš tau kai ką parodysiu.“
Ir išsitraukęs raktus pradėjo rakinti nerodyto kambario duris. Tarantiniška įtampa pasiekė epogėjų.
Neabejojau, kad ten bus jo prosenelių, bei buvusių nuomininkų mumijos. Ar bent jau kambarys supaniojimui ar sado–mazo staklės su rimbų kolekcija ant sienos. Ir beveik neklydau. Tame kambaryje buvo nuostabi „JAMO“ garso sistema, puikiausios odos baldų komplektas, bei Kineskopinis 20 m. senumo televizorius ir Kalėdų eglutė kampe.
Pirmą kartą pagyriau, Efreną už puikų skonį ir melomano gyslą. Gyslą, nes Efrenas gyslelių manau neturi. Atsisėdome minkštuose puikiausios odos krėsluose, kaip jis matyt manė galutiniam derybų etapui, detalių sudėliojimui.
Dvelkė nesumaišomas baldų odos kvapas, kambarį gaubė prietema vos, vos įsileidžianti savo amžinos priešės šviesos pluoštus, krentančius pro žaliuzį. Betrūko paauksuotų „Cartier“ parkerių, nuomos sutarties pasirašymui, cigarų ir viskio, patiekiamo apsinuoginusios filipinietės.
Bet šią besiskleidžiančios prabangos žiedelį negailestingai sutrypė lubose styranti elektros lemputė ant šlykštaus dvigyslio kabelio. Šviestuvų šiuose namuose nebuvo. Visur styrojo elektros lemputės ant dvigyslio kabelio.
Aš neklausiau (riestinis kirtis ant pirmos a. Riestinis ar dešininis, Irmele?), bet jis pradėjo pasakoti namų taisykles, sąskaitų sumas. Paklausiau, ar šildymas dujomis? Dujomis, atsakė. Bet jis nešildo. Kaip tai, paklausiau aš prisiminęs dešimties laipsnių vėsą rytais savo dabartiniame kambaryje po „nešildomos nakties“. Tik nakties. Jis atsakė, kad geriau apsirengti keliais sluoksniais drapanų, užsikloti antklode. Ir parodė savo dabartinius tris sluoksnius, kai už lango šutino airškas 18 laipsnių karštis. Apatinis „sluoksnis“ buvo žydri marškinėliai.
Bet karštą dušą sakė, kad mėgsta. Juk mes esam žmonės pasakė jis. Jis tikrai tai pasakė. Prisiekiu! Ir tik dėl smalsumo „šoviau“ klausimą. Ar aš galėsiu šildyti savo kambarį, kai per didžiausią airišką speigą lauke svilins minus du laipsniai pagal Celsijų? Taip, ramiai atsakė, Efrenas.
Tada aš uždaviau dar „hytresnį“ klausimą, po kurio pirmą kart per šį susitikimą užsičiaupė, nutilo ir susimastė Efrenas:
„Kaip tada, Efrenai, paskaičiuosite man mokestį už dujas? Juk jūsų radiatoriai neturi energijos skaitiklių?“ Čia ir stojo ta minėta kapų tyla, ta palaimingoji pauzė.
Turiu pripažinti, kad atsakymas buvo tikrai puikus ir nepriekaištingas, kaip į mus spoksančios „JAMO“ kolonėlės, kurias, pasirodo niekadėjai nuomininkai sugadinti norėjo. Padžiovė savo skalbinius priešais jas. Supratau, kodėl jis rakina šį kambarį.
Atsakymas buvo, kad aš turėsiu susimokėti viską kas bus virš įprastai esančių sąskaitų dydžio. Puiku. Paprasta. Nei pridėsi nei atimsi.
Paminėjau namų taisykles. Jos paprastos. Tyla, nerūkoma viduje, jokių lankytojų be jo žinios.
Pagautas įkvepiančios prieblandos, odinių (pats parodė ant sofos nuo pirkimo paliktą odos skiautę su etikete...) baldų paklausiau ar galėsiu čia kartais kokią merginą atsivesti. Atsakymas buvo ne.
Daugiau klausimų man nekilo ir prieš atsisveikinant paklausiau paskutinio klausimo:
„Efrenai, kodėl šiais laikais, šiame kambaryje su nuostabios odos ir nuostabaus patogumo krėslais. Kambaryje su „JAMO“ garso sistema, jūs naudojate kineskopinį sidabrinės spalvos televizorių, kai oda „JAMO“ yra juoda. Kodėl, Efrenai, nesimėgaujate bent jau metrinės įstrižainės plokščiu ekranu?“
Jis atsakė, kad prieš 15 metų pirko kartu su ta mano kolege filipiniete. Jie kartu žiūrėdavo šį televizorių. Tai buvo geriausias Efreno gyvenimo tarpsnis.