Dažnai moterys pasirenka tylėti, kartais net pačios neskiria, kad prieš jas yra naudojamas smurtas ir savo skriaudėjui atleidžia. Iš dalies taip yra todėl, kad apie ne apie visas smurto apraiškas mūsų visuomenė yra pasirengusi kalbėti.
Mano kaime, kuriame gyvenau visa gyvenimą, visais laikais buvo tarsi priimtina smurtauti ir „auklėti“ moteris. Tačiau beauklėdami ir tik savo interesų žiūrėdami vyrai pridarė didelių tragedijų.
Prieš daug metų mano krašte buvo skriaudžiama viena moteris. Tačiau aplinkiniai jokio smurto neįžvelgė, kol neatsitiko nelaimė.
Vyras su žmona, galima sakyti, pavyzdingi miestelio gyventojai. Ir gražiai bendravo, visuomeniškai aktyvūs, abu jauni ir gražūs. Tačiau likimas jiems ilgai neskyrė tapti tėvais.
Kai moteris pastojo, medikai piestu stojosi ir reikalavo nėštumą nutraukti, nes prognozavo arba vaiko negalią, arba moters mirtį gimdymo metu.
Tačiau vyras norėjo vaikų ir reikalavo žmonos gimdyti, nepaisant medikų įspėjimų. Ne šiaip sau ginčijosi, bet draudė daryti kitaip – tiesiog privertė ją padaryti, kaip jis nusprendė.
Pati moteris tikrai labai vargo visa nėštumo laikotarpį dėl savo sveikatos būklės, bet vyras į tai nekreipė dėmesio. Jam reikėjo palikuonio, taip įrodant visiems savo vyriškumą.
Kai atėjo laikas gimdyti, gimdymas komplikavosi ir moteris mirė. Įvyko tai, ką gydytojai prognozavo. Numatydami galima gimdyvės mirtį jie primygtinai siūlė negimdyti – bet ne, vyras nusprendė kitaip.
Dabar persikelkim į mūsų dienas. Niekada negirdėjote nieko panašaus? Šeimos, turinčios penkis, šešis ar septynis vaikus – kai kuriose moterys linguoja galva: „Čia vyras norėjo; Aš jau gal būčiau sustojusi, bet tėveliui labai reikėjo dukrytės.“
Arba itin kategoriškų religinių bendruomenių šeimos, kuriose, nors moteris jau po pirmo nėštumo atrodo pervargusi, liepiama gimdyti „kiek Dievas duos“.
Tai – moters kūnas, moters gyvybė, galų gale. Jos pasirinkimas. Versti daryti kitaip negu moteris nori ar jaučiasi galinti – tai dar viena smurto forma. Kol nepradėsime apie ją kalbėti, niekas nesikeis.