Praėjo daugokai laiko nuo tos dienos, kai prieš 3 dešimtmečius siekiau gauti vairuotojo pažymėjimą, ir daug kas yra pasimiršę.
Egzaminas, kaip ir dabar, buvo dviejų dalių:
1. Teorija;
2. Vairavimas.
Buvo sudarytos besimokančiųjų vairuoti grupės, kurios lankė teorijos mokymo kursus. Nepamenu, kiek valandų truko teorijos mokymai, bet vakarais, po darbo vyko paskaitos, kurių metu mokėmės kelių eismo taisyklių, buvome supažindinti su automobilio sandara (variklio veikimo principu ir t.t.). Dėstytojas turėjo paruoštas schemas su įvairiomis situacijomis kelyje, turbūt jų nagrinėjimas davė daugiausiai naudos, nes būdavo toks savotiškas gautų žinių pritaikymas „praktikoje“. Dėstytojas buvo tikrai savo srities specialistas, o mes jautėmės kaip tikri studentai…
Pamenu, net baudų (už padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus) sumas reikėjo išmokti (jei gerai pamenu tai ir egzamino bilietuose buvo su tuo susijusių klausimų), tikriausiai dėl to, kad kelių inspektorius neapgautų, jei padarytume nusižengimą vairuodami. Tiksliai nepamenu, bet atrodo tam, kad galėtumėme laikyti teorijos egzaminą, turėjome gauti dėstytojo leidimą (berods, buvo kažkoks testas). Po teorijos kursų baigimo prasidėjo vairavimo mokymai: 10 vairavimų po 1 valandą laiko. Kiek visa tai kainavo, nepamenu, bet labai prajuokino žinia, kad reikia atnešti 20 l benzino… Bet tokia buvo tvarka.
Instruktorius buvo pagyvenęs vyriškis, kiek supratau, silpnos sveikatos (širdis streikavo). Pirmą mokymosi dieną instruktorius paklausė: „Vairavęs?“ Atsakiau, kad ne. Paaiškino – „Čia sankaba, čia gazas, čia stabdis“ – ir po to tiesiai šviesiai pasakė – „Sėsk, važiuojam“. Pasisukinėjom, kaip man ten išėjo, gal kokias 15 min. aikštelėje ir pasakė – „Užteks, sukam į gatvę“. Buvo šiek tiek baisu, bet žinojau, kad jei ką, tai instruktorius turi pedalus. Pasibaigus mano pirmai „vairavimo“ valandai grįžom į aikštelę, kur laukė kitas mokinys.
Kiti, gal 5 užsiėmimai nesiskyrė beveik niekuo, aš „vairavau“, o instruktorius tylėjo. Beje, vieną kartą pasakė – „Įvažiavai į pagrindinį kelią – gazuok, nebėra ko žvalgyti“. Vienas užsiėmimas buvo aikštelėje, kur buvo imituotas „garažas“, „kišenė“, „įkalnė“ ir dar kažkas – atvažiavom, prasukom ratą per užduočių ruožą ir instruktorius išlipo iš automobilio, sakydamas: „Maršrutą, žinai, atidirbinėk, įkalnėje pajudėdamas iš vietos negali pariedėti atgal daugiau nei 15 cm. Į garažą ir kišenę važiuok pusiau pasisukęs, kad matytum automobilio galą ir garažo bei kišenės gabaritą žyminčius kuoliukus“. Kadangi buvo keli automobiliai su besimokančiais žmonėmis, tai instruktoriai ramiai sau šnekučiavosi, o mes „atidirbinėjome“ elementus.
Po aštunto užsiėmimo pasakė, kad jau gerai vairuoju ir galiu daugiau neiti. Tada, praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, gal toks mokymas ir tiko. Automobilių buvo nedaug, greičiai irgi nedideli, automobilių skardos storos…
Tuo metu automobilį vairuoti ir jį turėti buvo prestižo reikalas, sakyčiau, net savotiška prabanga. Šiandien situacija pasikeitė kardinaliai, o tai reiškia, kad visiškai turi keistis ir vairuotojų ruošimas. Mokėti užvesti automobilį ir pavojingai manevruojant dideliu greičiu „prasinešti“ miesto gatvėmis daug proto nereikia. Vienas mano kolega yra pasakęs – „Geras vairuotojas – ne tas, kuris eismo įvykio metu yra teisus, o tas, kuris sugeba vairuodamas vertinti situaciją ir eismo įvykio išvengti.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Daugiau žinančius apie situaciją ar norinčius pasidalyti savo patirtimi po vairavimo pamokų, kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt.