Nekenčiu lietuvių, bet matieka zaja***! – užbliaus Jonas.
O man patinka skaityti, – kukliai sumirksės Birutė pro padidinimo stiklus primenančius akinius.
Ir taip atsiranda samprotavimas ir paguoda, kad vieni turi gabumų tiksliesiems, o kiti humanitariniams mokslams.
Na, o vidurinėje mokykloje, jau susiskirstę į šiuos du priešingus frontus, tikime, kad pasirinkome teisingai ir laukiame baigiamųjų egzaminų. Išsilaikę baigiamuosius, vieni stoja tiesiog dėl to, kad tėvai paliktų ramybėje, kiti šventai tiki, kad rado savo svajonių specialybę, kiti lyg ekstrasensai jaučia, kad nelabai supranta, kur stoja, bet atrodo, jog tai kažkuo traukia. STOP! Nuo čia ir papasakosiu savo trumpą istoriją.
Rinkdamasi studijas buvau iš tų, kuri tiksliai nežino, ko nori, dėl to pasitelkiau savo ekstrasensės galias ir pasirinkau vadybos krypties studijas, įstaigų administravimo programą. Na, žinoma, prieš tai atlikau daugybę savęs pažinimo testų ir likimo pirštas man parodė, kad būsiu puiki administratorė.
Tačiau, baigus studijas su pagyrimu, atsitiko įdomus dalykas. Kai įsidarbinau realioje įmonėje kaip biuro administratorė, supratau, kad darbas su dokumentais manęs visiškai netraukia (o tai viena iš pagrindinių atsakomybių).
Taigi, kiek studijų programa leido pažinti save profesinėje srityje, spręskite patys.
Bet įdomiausia tada, kai jaunas žmogus nusprendžia išeiti iš jam nepatinkančio darbo. Patikėkite, kiek atsiveria „galimybių“... Trumpai papasakosiu, kokie jausmai aplanko, esant bedarbei:
Baimė greitai nesusirasti darbo, kuris atitiktų keliamus reikalavimus.
Laisvė ir... suvokimas, kad darbas atima didžiąją dalį tavo gyvenimo laiko, o kai jo netenki, nebežinai, ką veikti (jausmas toks, lyg būtum šuo, kuris sukasi ratu ir vaiko savo uodegą).
Noras daugiau bendrauti su draugais, bet... supranti, kad visi tavo draugai lyg transo būsenoje (darbas ir studijos arba darbas ir namai).
Ir šalia viso to, atrodo, yra didžioji prošvaistė – Lietuvos darbo birža. Nuvykus į darbo biržą, jums konsultantė papasakos apie galimybę nestudijuojantiems ir nedirbantiems dalyvauti programoje, o ją baigęs, galėsite rinktis kursus kvalifikacijai kelti, kuriuos finansuos darbo birža. Ši galimybė mane sudomino, kol nepradėjau galvoti, o kaip aš išgyvensiu iš kelių šimtų eurų bedarbio išmokos? Esu iš tų, kuri jau nebesiglaudžia prie šiltos mamos krūtinės ir gyvena savarankiškai.
Ačiū, bet iššūkio „mėnesis ar du su grikiais“ priimti nenoriu. Juk visi puikiai žinome, kad žmogus, nepatenkinantis fiziologinių poreikių, negalvos ir apie saviraiškos.
Turbūt galvojate, gražus rašinėlis, bet ką aš čia norėjau pasakyti? Nieko naujo ir nepasakysiu. Mintis vis dar įsisenėjusi, jog čia kažkas ne taip mūsų švietimo sistemoje. Tikiu, kad šie mano išsakyti pamąstymai yra aktualūs daugeliui jaunų, savęs ieškančių žmonių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.