Teatre per pertrauką, lėktuve ar kavinėje vaikučiai dūksta, cypauja, liaudiškai tariant, eina galvomis, bet šalia esantys tėveliai absoliučiai nereaguoja, kartais net pagiria savo atžalas, nors žmonės aplink akivaizdžiai vos ištveria.
Paspirtukais, dviratukais vaikai laksto gatvėse kur panorėję, nardo tarp praeivių, reikalaudami duoti jiems kelią. Teko matyti ir į Arkikatedrą įvažiuojančius... Vyresnieji tyli, lyg taip ir turi būti – juk dabar demokratija, laisvė.
Deja, panašią „kultūrą“ neretai demonstruoja ir suaugusieji. Tie, kuriems tenka dažniau vaikščioti nei važinėti automobiliais, su siaubu galvoja apie netrukus prasidėsiantį dviratininkų sezoną, kai net eidamas pėstiesiems skirtu šaligatviu staiga išgirsti dviračiu atskriejantį vyruką, kuris pralekia tarsi būtų lenktynių trasoje. Prašvilpdamas pro pėsčiuosius jis dar šūkteli: „Pasitraukit, ko čia painiojatės!“. O kartais ir pastūmęs, partrenkęs praeivį ar tiesiog labai jį išgąsdinęs, nuskuodžia it niekur nieko. Deja, nei valdininkai, nei dviračių sporto organizacijų atstovai nesiteikia su ta betvarke kovoti, nors jau seniai žadėjo informuoti, plačiai skelbti važiavimo dviračiais miestuose taisykles ir kontroliuoti, kaip jų laikomasi.
Kai iš mokyklų pasipila paaugliai, verčiau nesipainioti jiems po kojomis. Jie stumdosi, įžūliai veržiasi vienas pro kitą, nė negalvodami pasitraukti net kai pro šalį eina senolis, tarsi skelbdami: aš esu svarbiausias, duokit man kelią! Paradoksalu, bet šitaip elgiasi ir privataus Šiuolaikinės mokyklos centro jaunimas – gražiai aprengti, tikriausiai inteligentiškų, turtingų šeimų atžalos. Atrodo, įsigaliojo principas – jaunajai kartai turi pataikauti ne tik tėvai, mokytojai, bet ir visi kiti.
Į Vilnių studijuoti suvažiuoja jaunimas iš visos Lietuvos. Daugumas jų mokosi Saulėtekyje. Dailūs, išdidūs, laisvai kalbantys angliškai, kai kurie ir kitomis kalbomis, diskutuojantys sudėtingiausiomis temomis vaikinai ir merginos. Tačiau vilniečiams, kurie naudojasi iš Saulėtekio vykstančiais troleibusais, labiausiai įsimenantis vaizdas – visas vietas užėmę, vaizduojantys miegančius arba vengiantys akis pakelti nuo savo maldaknygių – išmaniųjų telefonų, studentai. Didžiulė retenybė, kad kuris nors jų užleistų vietą vyresniam žmogui. Ne kartą girdėjau šiuos aukštųjų mokyklų „pensininkus“ šnekantis tarpusavyje: „per daug priviso tų senių“, „ko tie seniai važinėja, tegul tupi namie“arba net „tiems sukriošėliams laikas mirti, o ne važinėti“...
Paniekinantis požiūris į senus žmones, jautrumo kitam stoka, apskritai, tarpusavio nepagarba ir netgi kone visuotinė antipatija Lietuvoje labai rėžia akį. Pikti, lyg neapykantos kupini žvilgsniai niekaip nesitraukia iš mūsų gyvenimo. Ir tas nuolatinis chamiškas spoksojimas, nužiūrinėjimas kiekvieno praeinančio nuo galvos iki kojų, o neretai ir piktdžiugiškas nusikvatojimas, pasišaipymas... To nesidrovima daryti net ir pamačius neįgalųjį. Ar jau visiškai užmiršta taisyklė, kurią kažkada mūsų tėvai, seneliai ir mokytojai diegė mums nuo mažumės: spoksoti į kitą žmogų, apžiūrinėti jį, apkalbinėti, neužleisti vietos vyresniam, nepraleisti jo pirma savęs yra nemandagu ir to daryti nevalia?!
Kodėl lenkai sugeba net ir šiais, kone visuotinio dvasinių vertybių išsižadėjimo laikais, ugdyti savo tautoje elgesio kultūrą, mandagumą, paslaugumą, tarpusavio simpatijas?! Jie savo vaikus to moko jau darželyje , apie tai daug kalbama ir šeimose. Juk dažną į Lenkiją nuvykusį lietuvį tiesiog stulbina, kad kas žingsnį ten girdi „atsiprašau“, „atleiskite“, „malonėkite“, „nuoširdžiausiai dėkoju“... Tramvajuje ar autobuse žmonės net kuprines nusiima, kad netrukdytų kitiems keleiviams. Lenkų politikai ginčijasi, barasi turbūt aršiau nei lietuviai, bet kasdienybėje nuolat jauti sutiktų žmonių draugiškumą.
Ką bekalbėti apie Izraelio gyventojus, kurių šilti tarpusavio santykiai ir ypatinga pagarba vyresniajai kartai turėtų mums būti nuolatinis pavyzdys. Ten ypač dažnai iš visiškai nepažįstamo žmogaus išgirsti mielą žodį, pagyrimą, komplimentą.
O mes, regis, vis dar laikomės sovietinio mąstymo, anais laikais skiepyto principo, jog mandagumas, džentelmeniškumas, elgesio kultūra – tai yda, buržuazinė atgyvena. Tarti draugišką žodį kaimynui, pasidomėti, kaip sekasi, gal reikia pagalbos, padėkoti net ir už menkniekį, maloniai nusišypsoti praeiviui, pasakyti kiekvienam ką nors gražaus, kaip tai daro lenkai, izraeliečiai, kitų šalių gyventojai – ar lietuviams tai misija neįmanoma? Nejaugi mokyklose dabar visiškai nebeliečiama mandagumo, kultūringo elgesio tema?! Nebeskiepijamos tarpusavio pagarbos ir elementarios etiketo taisyklės?! Jaunajai kartai tai, manau, labai įdomu, be to, ją dar lengva paveikti. Ir ypač savo pavyzdžiu.
Mamos ir tėčiai, leidžiantys savo atžaloms elgtis kaip panorėjus, neva šitaip ugdant jų charakterių tvirtybę, turbūt nesuvokia, jog taip auklėta karta skaudžiai, grubiai elgsis ne tik su svetimais žmonėmis, bet ir su savo tėvais. Nesitikėkime, kad jie mandagiai užleis vietą, bus pilni atjautos, pagarbos. Anot švedų psichiatro Davido Eberhardo, vaikai privalo gerbti visuomenės, kurioje auga, vertybes ir to išmokyti juos turi tėvai, taip pat mokytojai. Deja, atrodo, jog mūsų visuomenėje vertybe laikomas šiurkštumas, chamiškumas.
Bendrapiliečių negerbimą, abuojumą jiems jauti taip pat ir valdžios veiksmuose. Lyg ir menkniekis – Vilniuje pačiame centre kaip ir kiekvieną žiemą šaligatvių pakraščiuose riogso kalnai juodo purvo ir sniego. Ne tik vaizdas baisus. Baisiau yra tai, kad, kaip kasmet, laukiama, kol automobilių išmetamų teršalų, gatvėse barstyto smėlio, druskų mišiniai išdžius, pavirs dulkėmis ir... kils į orą. Nesvarbu, jog tai be galo kenkia žmonių sveikatai, juolab, kad net ir karščiausiomis vasaros dienomis gatvės sostinėje seniai nebelaistomos. Pastaraisiais metais „Grinda“ žymiai geriau dirba, stropiau valomas sniegas, tvarkomos gatvės, bet, deja, aplaidumo dar daug. Ar išvežti tuos į kelkraščius sustumtus nuodingus teršalus savivaldybė nepajėgi? Ar gatvių laistymui Neryje per mažai vandens?
Puiku, kad miestas organizuoja įvairias šventes, muges, jos vilioja ir lietuvius, ir užsieniečius, tačiau kodėl laikomasi principo – kuo garsiau, tuo geriau? Pernai organizuotoje Vilniaus dienų šventėje Neries krantinėje keletą dienų iki paryčių vykę koncertai, fejerverkai, iš prie vandens įrengtų restoranų skambėjusi muzika skleidė tokius beprotiškus garsus, tiek decibelų, jog praeiviai delnais dangstė ausis. O šalia juk ir ligoninė, ir daugiabučiai su gausybe gyventojų... Vilniuje jau senokai dirbanti prancūzė stebėjosi, kodėl pas mus nesilaikoma sveikatai leistinų decibelų normos, tokį triukšmą jai tekę girdėti tik Maskvoje, kitur Europoje tai draudžiama, o Lietuvoje, jos pastebėjimu, itin pataikaujama jaunimo skoniui, nesiskaitoma su kita visuomenės dalimi. „Gal todėl jūsų kavinėse, gatvėse beveik nesimato vyresnių žmonių, ta karta atrodo sugniuždyta, prislėgta, kai Vakaruose, atvirkščiai: būtent brandaus amžiaus žmonės labiausiai linksminasi, nuolat šypsosi, juos pamatysi visur“, – sakė prancūzė.
Užsieniečiai išreiškia nuostabą ir dėl to, kad net Katedros aikštėje, šalia mūsų gražiausios šventovės valdžia leidžia rengti triukšmingus, tokiai garbingai vietai visai nederamus koncertus. Tai, anot turistų, rodo miesto valdžios nepagarbą ne tik Bažnyčiai, tikintiesiems, bet ir valstybės kultūros, istorijos, architektūros paveldui.
Tuo metu mūsų sostinės planuotojai pareiškė sieksiantys dar labiau intensyvinti linksmybes, apskritai, naktinį gyvenimą senamiestyje, kad Vilnius tuo garsėtų, kad turistai dėl to čia važiuotų. Ir niekam nė motais, kaip tuomet gyventi vilniečiams, kaip pailsėti naktį, kad rastum jėgų eiti į darbą.
Liberalusis meras R. Šimašius, miesto vyriausias architektas M. Pakalnis vis šneka, jog būtina keisti senamiesčio paveldo saugojimo planą, per daug jame suvaržymų, senamiestį reikia tankinti, kuo daugiau naujoviškų pastatų statyti. Nesvarbu, kad dėl tų masiškai dabar statomų ar projektuojamų kone identiškų, serijinę produkciją primenančių stiklo ir plieno korpusų mūsų nuostabusis istorinis, unikalus miestas praranda savo autentiškumą, iš senų laikų paveldėtą architektūros dermės grožį, skoningą estetiką.
Svarbu tik viena – pinigai, investicijos. Ir kad dygtų kuo didesni namai su kuo daugiau butų, biurų, garažų, nes tai didina pelną. Jei tai kenkia aplinkiniams gyventojams, jei labai suintensyvės eismas, pavojingai padidės tarša itin judriose gatvėse ir net jei išvažiavimai iš šimto požeminių garažų bus padaryti prie pat didžiulės sankryžos, vis tiek nesitikėkite, kad bus atsižvelgta į visuomenės, bet ne investuotojų balsą. Na, o kada kai kurie paveldo specialistai ar visuomenininkai drįsta tarti, kad tokie naujoviški monstrai nedera gražiausiose senamiesčio gatvėse, projektų autoriai ciniškai atrėžia: neatitikimą gatvės stiliui kompensuosime langų gausa! Taip, pavyzdžiui, kalbėta apie Žygimantų g. 12 numatomas šimtų butų komplekso statybas, kurioms irgi pritarė sostinės planuotojai.
Ir niekam nerūpi, kad statybų vietoje iškertami galingi orą valantys, dulkes ir triukšmą sugeriantys medžiai, nors Pasaulio gamtosaugos organizacija reikalauja ypač tausoti miestuose augančius didelius medžius. Keista, jog neprotestuoja mūsų visuomenės sveikatos, kelių ir transporto eismo specialistai, gamtosaugininkai. Gal ir neverta stebėtis, jei pats Vyriausybės vadovas teigė, kad net Labanoro girioje galima kirsti medžius, nes tai naudinga biudžetui.
Pataikavimas, meilė stambiajam verslui, pinigui, bet ne eiliniam žmogui juntami kiekviename žingsnyje. Statybininkai didžiuliais sunkvežimiais užbarikaduoja šaligatvius, žmonėms neįmanoma praeiti, priversti žengti į automobilių pilną gatvę, tačiau nei valdininkai, nei policija nekreipia į tai jokio dėmesio. Iš viršutinių aukštų darbininkai į apačioj stovinčias priekabas mėto milžiniškus armatūros luitus, nesiimdami priemonių, kad apsaugotų praeivius, bet ir tai niekam nerūpi. Jei statytojai sutrupina, sunaikina šaligatvį ir palieka tokį neribotam laikui, nesitikėkit, jog statyboms leidimus išdavusi valdžia operatyviai pareikalaus tvarkos. Tad miestiečiai mėnesių mėnesiais priversti eiti, šokinėti lyg akrobatai per tuos valdžios didžiai vertinamų investuotojų sudarkytus plotus.
Tai kasdien matanti Vilniuje gyvenančių amerikiečių šeima niekaip nesuvokia, kodėl valdininkai, policijos pareigūnai tokie abejingi eilinių piliečių gerovei, kodėl statybų ar darbų inspekcijų veikla tokia neefektyvi. Juos taip pat glumina, kad beveik ant kiekvieno senovinio mūsų gražiosios sostinės namo prilipdyta visiškai to pastato estetikai netinkančių mansardų, kurios neskoningumu tiesiog rėžia akį, o istorinių pastatų viduje leidžiama statyti naujus laiptus ar kitaip keisti paveldą. Kodėl paveldosaugos organizacijos jūsų šalyje tokios nereiklios? – klausia užsieniečiai.
Tačiau labiausiai iš Vakarų atvykstančius svečius stulbina lietuviškos pensijos ir tai, kad jos per tris Nepriklausomybės dešimtmečius net nepriartėjo prie vakarietiško lygio. Argi įmanoma išgyventi iš 150 ar 200 eurų? O juk minimalias pensijas gauna dešimtys tūkstančių žmonių! Tuo metu aukso kalnus žadėję „valstiečiai“ tiems, kurie gauna mažiausias senatvės išmokas, padidino jas irgi mažiausiai – vos keliolika eurų, bet ir toliau giriasi, jog rūpinasi labiausiai vargstančiais. Valdantieji turbūt net nenutuokia, kad daugelis pensininkų beveik niekad neatsuka karšto vandens, nes nepajėgtų už jį sumokėti... Ir niekam dėl to ne gėda prieš pasaulį.
Džiugu, jog Vilniaus valdžia pagaliau susirūpino miesto viešuoju transportu, atsirado nauji, tvarkingi autobusai, rekonstruojamos gatvės, imtasi krantinės tvarkymo – to, ko ankstesnis meras A. Zuokas nesugebėjo padaryti net per tris savo kadencijas. Tačiau po rinkimų į valdžią ateisiantieji turės dar daug ką nuveikti ir, tikėkimės, jiems rūpės taip pat ir paveldo saugojimas, žmonių sveikata, žaliosios aplinkos tausojimas, ne tik popsinės, bet ir aukštos kultūros renginių skatinimas, tarpusavio pagarbos visuomenėje ugdymas. Laisvę išsikovojome ne tam, kad garbintume tik pinigą.
Pasaulio išminčiai sako, jog godumas naikina žmogų, o per tūkstantmečius susiformavusios bendražmogiškos krikščioniškos vertybės nepraranda aktualumo ir šiandien.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.