Per pastaruosius trejus metus net keli mano pažįstami mokėsi vairuoti, ir tai, kokių istorijų iš jų teko prisiklausyti, mane šokiravo.
Viena pažįstama dabar laikosi teises. Pasakoja pasirinkusi pigią mokyklą, nes juk moko to paties, ar ne? Ji ketino teises išsilaikyti per vasarą, administratorė pažadėjo, kad tikrai įmanoma susidėlioti po kelis pravažiavimus per savaitę. Tačiau realybė buvo visai kitokia. Mokytojas vis atidėliojo pamokas, kartais gaudavo tik vieną pamoką per dvi savaites. Jis pats buvo nervingas, nuolat rėkė ant jos suklydus, kartais ateidavo ir su kvapeliu.
Iškentusi kelis mėnesius, ji paprašė mokyklos mokytoją pakeisti. Šis pamokų jau neatidėliojo, tačiau visą laiką kalbėjo nešvankius juokelius, grasindavo kiekvieną kartą suklydus „gnybti į šlaunį“, o prieš mokyklinį egzaminą ėmė mėtyti užuominas apie tai, kaip visi mokiniai jam po egzamino atnešdavo kokio stripraus alkoholinio gėrimo butelaitį. Per egzaminą, atliekant pratimus aikštelėje. Jis, paslėpęs rankas nuo kameros, pažįstamai sufleravo, kada sukti, kad sėkmingai įveiktų pratimą. Kai man papasakojo, aš tikrai nepatikėjau! Nieko nuostabaus, kad atvykus į egzaminą „Regitroje“ ji išgirdo klausimą – kas tave išvis praleido iki čia?
Dabar ji perka papildomas pamokas brangesnėje mokykloje ir, kaip sako pati, iš naujo mokosi vairuoti.
Kita draugė vairuoti mokėsi prieš porą metų. Ji pasakoja išgyvenusi tą patį, ką ir pirmoji – nuolatiniai pamokų atidėliojimai, kartais net nepranešus. Kartą per šlapdribą jai teko valandą lauke laukti mokytojo, kuriam niekaip negalėjo prisiskambinti. O prisiskambinus jis pareiškė susirgęs ir net neatsiprašė.
Maža to, kaip pasakoja draugė, vairuoti ją mokė su techniškai netvarkingu automobiliu – pavarų dėžė sulūžusi, į pirmą bėgį jungtis tekdavo iš antro. Kažkoks kosmosas! Prieš „Regitros“ egzaminą jai teko pirktis papildomas pamokas, kad pajaustų, ką reiškia sėdėti tvarkingame automobilyje.
Tiesą sakant, prieš beveik dešimt metų su panašia patirtimi teko susidurti ir man pačiai. Iki šiol prisimenu, kai teorijos mokytojas, per pamoką pamatęs mano tatuiruotas rankas, pareiškė, cituoju, kad tokius kaip aš reikia sušaudyti. Tik dėl tatuiruočių! Ir visą pamoką ne aiškino kelių eismo taisykles, o tyčiojosi iš to, kaip atrodo tatuiruoti žmonės.
Gaila, tais laikais buvau dar jauna ir nemokėjau pastovėti už save, niekur nėjau, niekur nesikreipiau. Jei dabar nutiktų taip ar kaip mano pažįstamoms, tikrai netylėčiau, skųsčiausi. Bet dabar jau nieko nepadarysi. Aš tik tikėjausi, kad šiais laikais situacija vairavimo mokyklose geresnė, bet iš pasakojimų, kuriuos teko išgirsti, nepanašu.
Man tik kyla klausimas, ar kas nors reguliuoja vairavimo mokyklų darbą? Ar kas nors tikrina mokslų kokybę, instruktorių kvalifikacijas ar darbo etiką? Vis dėlto, juk mokymų kainos siekia net kelis šimtus, tikrai ne pigus malonumas. Ar vis dėlto būsimi vairuotojai moka už patyčias ir nekompetenciją?
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis. Norite papasakoti savo istoriją, pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt