Tą dieną saulė jau pakilo į patį zenitą ir negailestingai kepino. Ėjau jūros krantu ir šiltos bangos lūždamos baltomis vilnimis užliedavo mano kojas.
Pažvelgiau atgal, ten, iš kur atėjau. Smėlyje pėdu nebebuvo. Jūra godžiai jas pasigriebdavo ir akimirksniu nusitempdavo gilyn. Banga už bangos, pėda už pėdos.
Pasidarė baugu, kad ir manęs jūra nepasigautų. Pažvelgiau į jūrą ir išsigandau jos bekraštės platybės. Atgal grįžti krantu nebegalėjau. Pasukau į kopas ties gelbėjimo stotimi. Karštas smėlis svilino padus.
Priėjusi gelbėjimo stotį pamačiau jį. Jis stovėjo atsirėmęs į medinius stoties balkono rėmus ir įdėmiai žvelgė į jūrą. Pakilau laiptais į balkoną ir priėjau artyn. Stovėjau jam už nugaros ir žiūrėjau kaip vėjas taršo jo šviesius plaukus.
Vieną akimirką jis atsisuko ir saulės nugairintame jo veide išvydau spindinčias dideles mėlynas akis. Tarsi jose atsispindėtu jūra. Kažkas su manimi atsitiko.
Negalėjau nuo jų atitraukti žvilgsnio, nebemačiau jūros, kopų smėlio, nebejaučiau vėjo, saulės karščio, nebegirdėjau žuvėdrų klyksmo.
Pagaliau atsipeikėjau ir paliečiau jo ranką.
„Kuo tu vardu?“ – paklausiau nedrąsiai.
Jis tylėdamas tebežiūrėjo į mane. Žiūrėjo ilgai ir įdėmiai, taip kaip prieš tai žiūrėjo į jūrą. Paskui nusišypsojo ir atkišo man savo delną.
„Aš Adomas“, – prisistatė.
„Aš Ieva“, – šyptelėjau ir švelniai spustelėjau jo ištiestą ranką. Mes stovėjome ir ilgai žiūrėjome vienas kitam į akis.
„Parodysiu tau jūroje plaukiantį laivą, – nutraukė tylą Adomas, – žiūrėk, štai tenai.“
Jis mostelėjo jūros link ir aš baugiai pažvelgiau į jūrą. Tebejaučiau bekraštės jūros baimę. Bet laivo nepamačiau.
„Nematai?“ – perklausė Adomas.
Viena ranka jis apkabino mane per pečius ir ištiesęs laisvą ranką parodė į jūrą: „Štai ten.“
Tolumoje, ties pačiu jūros horizontu, aš išvydau vos matomą laivo siluetą. Jaučiau Adomo ranką ant savo pečių. Jaučiau jo kūno šilumą, jo kvėpavimą. Atrodė, kad tai tęsis amžinybę. Pagaliau pajutau
gaivų jūros vėjo dvelksmą, išgirdau bangų ošimą, pamačiau bekraštę jūros platybę. Ji manęs daugiau nebebaugino.
Paėmiau Adomą už rankos ir mes nuėjome į gelbėjimo stoties vidų.
„Pasimetė šešerių metų berniukas Adomas ir penkerių metukų mergaitė Ieva. Tėvelių nedelsiant prašome ateiti į gelbėjimo stotį. Kartojame...“
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.