Kur tik pasisuki matai rietenas dėl to, kad neva gėjai yra grėsmė tradicinei šeimai ir „reikia tą Seimo narį gėjų išmesti“, kunigas iš tribūnos net apsiputojęs skleidžia neapykantą. Va tau ir nulinė diskriminacija. Supratau, kad šitame fone turiu pasidalinti savo patirtimi, nes diskriminacija man nėra eilinis žodis ir ją suvokiu visai kitaip.
Esu romė. Kaip žmonės dažniau vadina, čigonė. Niekad tabore negyvenau, narkotikų ir vogto aukso nepardavinėjau ir nepirkau. Gimiau ir augau Lietuvoje, paprastoje, sąžiningai dirbusių tėvų šeimoje. Bet nuo pat vaikystės girdėdavau įvairių replikų ir užgauliojimų, nes tamsaus gymio nuo kitų akių nepaslėpsi. Svajojau, kad kai užaugsiu, taip nebus, bet viskas tik blogėjo.
Studijų metais dėl ligos tapau raiša ir jau daug metų vaikštau šlubčiodama. Dabar vaikus auginu visiškai viena. Ar galit įsivaizduoti, kaip į šlubčiojančią romę, šalia kurios sukasi du aktyvūs vaikai, žiūri parduotuvių konsultantės? Visada sekioja iš paskos, galvoja, kad noriu apvogti. Einant tarp lentynų esu girdėjus ir kaip pardavėjos viena kitai sako „stebėk šitą, vaidina šlubą“. Aš šluba, bet tikrai ne kurčia.
Kodėl negaliu kaip normalios moterys pasivaikščioti parduotuvėse be jokių minčių ką nors apvogti? Kad ir su lakstančiais vaikais aplinkui, nes kur man juos padėti? Aš tik noriu nors truputį normalaus gyvenimo. Bet jis man atrodo nepasiekiamas ir kaip vanagai stebintys parduotuvių darbuotojai yra dar niekniekis. Panašios replikos man – kasdienybė, bet vis tiek krenta į širdį, kol kiti švenčia nulinės diskriminacijos dienas.
O norit įsivaizduoti, kaip sekasi ieškoti darbo raišai čigonei su dviem vaikais? Gal atrodo, kad nesunkiai, bet nuoširdžiai sakau – net darbo pokalbiuose jaučiuos kaip tose parduotuvėse. Varstoma žvilgsniu matai, kad darbdaviui nelabi rūpi, ką tu moki.
Visi iki vieno per aplinkui klausia, ar susižeidžiau koją, kad šlubuoju, ar tai pavyks pakeisti. Kai pasakau, kad tai – negalia visam gyvenimui, interviu baigiasi labai greitai. Nes ką klientai galvotų apie tokią netikusią darbuotoją, ar ne? Aišku, vieniša motinystė įspūdžio irgi nepadaro, tai čia jau turbūt dauguma moterų apie tai gali papasakot.
Vis kur nors išgirstu, kad tolerancijos daugėja, ateina nauja karta, suaugusi laisva Lietuva. Nežinau, gal ten jūsų Vilniaus centre ir ateina ta karta, bet mano vaikai taip pat girdi visokius piktus juokelius. Dėl čigoniškos išvaizdos, dėl standarto neatitinkančios mamos ir dėl to, kad auga be tėvo. Turintys vaikų tikrai supras, kaip tai širdį veria. Ypač kai suvokiu – realiai niekas nesikeičia, mano vaikai išgyvena tą patį, ką aš vaikystėje.
Juokinga, bet net karantinas mūsų gyvenimą labiau palengvina nei apsunkina. Nes vaikai negirdi užgauliojimų ir pravardžiavimų mokykloje, nes gyvenant tarp keturių sienų neturi jausti įtarių ir pašaipių žvilgsnių, girdėt replikų.
Už akių užkliuvo Teisingumo ministrės nulinės diskriminacijos dienai įrašas feisbuke, kuriame ji skatino kiekvieną žmogų ugdytis toleranciją ir būti atvirais. O ką valstybė daro, kad būtų kitaip? Ką ji pati, kaip ministrė, ar jos kolegos jau padarė?
Aišku nuo kiekvieno žmogaus priklauso tai, kaip jis elgiasi savo aplinkoj. Bet kas dėl to daroma? Galvojat, susitvarkys visa tai savaime, nes kartos pasikeis? Aš irgi taip maniau. Dabar galit vėl skaityt nuo pradžių. Tegu atsako žmogaus teisių sargai, kodėl diskriminacijos vis dar daugiau nei tolerancijos, ir kam tada išvis tos nulinės dienos reikalingos. Pasityčioti? Tikriausiai.