Tai va, kartą buvo taip. Sėdžiu virtuvėj, rašau, šalia vaikas sėdi, kuris kartu eis. Na, ir žmona šalia kažką ten kuičiasi, apsimeta, kad negirdi, kaip aš po nosim burbu, ką pirkt, tik kart nuo karto sarkastišką pastabą pasako, pvz.: „Tik alaus nepamiršk įrašyt...“
„Kam tas alus? – perklausiu aš. – Nu tiek to, įkalbėjai... jau senai įrašiau.“
Na, ir aišku vaiko paklausiu, ką pirksim, tas sako: „Šiukoladą!“
Gerai, įrašom. Ir buvo taip, kad nueinam į parduotuvę, o ten vaikas ir pradeda: „Nupilk! Nupilk šitą!“
Na, maždaug „nupirk“. Šiuo atveju, nedidelis skirtumas, ar su vaiku, ar su žmona eičiau.
Vaiką matyt labai išvargina tas jo paties zyzimas, nes jis nusprendžia atsigulti ir toliau zyzti gulėdamas: „Meee! Nupiiiiiiiiilk!“
Aš suprantu, kad tokios būsenos jam beprasmiška kažką aiškint, jis – kaip ir supykusi žmona – kol piktas, tol nieko negirdi. Bet man kažkaip dzin – žinau, kad tiesiog reikia palaukti, kol praeis. Taigi atsisėdu ant žemės greta jo, išsitraukiu telefoną ir skaitinėju visokius vėjus – laukiu.
Čia pastebiu, kad tas zyziantis vaikas labai jau kliūna praeinančioms moterims. Nes vyrai dažniausiai nekreipia dėmesio. Vienas praeidamas tik stabteli, išsišiepia iki ausų. Linkteliu galva, klausdamas: „Ką?“
„Aš jau tai išgyvenau, mano išaugo iš to amžiaus...“ – šypteli ir nueina.
O va „auklėtojos“ – kitaip. Viena tokia sustoja ir susinervinusi klausia: „Čia – jūsų vaikas?“
Nu kas per klausimas! Ne, bl*t, aš čia tik šiaip ateinu pasėdėt saldainių skyriuje ant žemės.
Todėl sakau: „Šitas? Nea, ne mano...“
„Jėzus, nuraminkit jūs jį!“ – baisisi dama.
„Imsiu, viską mesiu ir pulsiu ramint? Pfff... dar ko?“ – atkertu.
Na, ir ta nueina bambėdama. O vaikas netrukus aprimsta. Tada aš išsitraukiu savo koziriuką – pirkinių sąrašą – ir sakau: „Matai, nėra įrašyto to tavo norimo pirkinio. Kai eisim kitą kartą – atsimink, pasakysi man ir mes įrašysim. Gerai?“
Ir viskas! O kaip jūs tvarkotės tokiose situacijose?
Daugiau šio autoriaus pasakojimų galite rasti jo feisbuko puslapyje: https://www.facebook.com/Klaunatikis