Iki šios dienos nieko apie Tarzaną nežinojau ir nebuvau girdėjęs. Aktyviai partizaninėje veikloje jis dalyvavo nuo 1944 iki 1952 metų. 1952 m. vasario 11 d. kautynėse su NKVD kariuomene žuvus beveik visiems miško brolių Grigonių būrio kovotojams, gyvas liko tik jis vienas ir pasitraukęs į Činčikų kaime esančią sodybą 34 - erius metus slapstėsi pas moterį vardu Onutė Činčikaitė. Pas Onutę Činčikaitę iš Činčikų kaimo. Hell yeah.
Tačiau pasak pačios Onos, Stasys dažnai kažkur pradingdavo – jo nebūdavo kartais po kelias savaites ar net mėnesius. Ji nieko negali pasakyti, kur jis tuomet būdavo ir ką veikdavo. Yra išlikę ir kitų žmonių atsiminimų, kuriuose teigiama, jog Tarzanas apsistodavo ir kitose sodybose, padėdavo jiems atlikti ūkio darbus. Taip pat būta ir susitikimų su broliu, kuris jam padėdavo kuo galėdavo, suteikdavo drabužių, batų ir t. t. Stasys net ir savo broliui nėra atskleidęs vietos, kurioje slėpėsi. Bet brolis prisimena, koks Stasys buvo religingas ir net žinodamas riziką, jog gali būti pagautas, jis kartą į metus su broliu nuvažiuodavo į Švenčionyse esančią bažnyčią atlikti išpažinties.
Stasys Guiga – Tarzanas nemažai laiko praleisdavo Džiaukštų sodyboje, esančioje vos už kelių kilometrų nuo Činčikų kaimo. Džiaukštų dukra, Veronika Džiaukštaitė – Trainienė puikiai prisimena šį partizaną. Jai, tuo metu paauglei, buvo keista, jog toks drūtas vyras, turintis rankose ginklą gali būti toks nuoširdus ir religingas. Cituoju Veronikos žodžius: „Stasys buvo labai tvirtų įsitikinimų. Labai tikėjo laisve. Tas žodis laisvė jam buvo kažkas tokio. Kiekvieną kartą apie tai kalbėdavo. Jis neturėjo net abejonių, kad laisvės sulauksime. Man vis sakydavo, kad tu tai laisvės sulauksi. Aš tai nežinau, bet tu tai tikrai sulauksi. Klausyk ir įsidėmėk.“
Visgi, jis buvo teisus. Veronika laisvės sulaukė. Deja, bet Stasys nespėjo įkvėpti laisvės kvapo. 1986 m. žiemą peršalęs šaltame tvarte susirgo plaučių uždegimu. Onutei Činčikaitei dėl konspiracijos negalint pakviesti gydytojo, jis mirė. Iš pradžių buvo palaidotas šalia kaimo augančiame Nevieriškės miškelyje, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę perkelti į Švenčionėlių kapines. Dabar jo kapas man yra must see vieta.
Jis mirė su mintimi, jog kada nors žmonės galės pasidžiaugti laisve. Galės iškelti koją iš namų nebijodami, jog kažkas atsitiks. Galės džiaugtis, nuvykti kur nori, pamatyti ką nori. Laisve reikia džiaugtis. Laisve reikia didžiuotis. Ir reikia prisiminti tuos, kurie gyveno vedini tik vieno tikslo – Laisvės. Laisvės iš didžiosios L raidės.
Niekur neradau Stasio Guigos – Tarzano nuotraukos. Matyt, jis buvo labai atsargus. Todėl įmetu Onutės Činčikaitės sodybos nuotrauką. Sodybos, kurioje jis galėjo jaustis kaip namie.
Pateikiame originalų autoriaus feisbuko įrašą: