Galbūt negalima pykti, nes išties, jei nežinome patriarchijos kilmės ir istorijos, kaip galime kovoti su prielaida, kad moterys iš prigimties yra žemesnėje padėtyje už vyrą, ar tai, kad jos padėtis yra paprasčiausia Dievo valia? O kad vyrai yra vadinamoje galios pozicijoje, uždirba daugiau, turi ką pasakyti – tai pats paprasčiausiais išlikimo principas – išgyvena stipriausieji. Tad natūralu, kad moteris tiesiog yra silpnesnės ir nieko čia nepadarysi, su gamta nepakovosi.
Bet ar išties su gamta reikia kovoti? Priešas ne ji – o sistemingas moterų tildymas per žmonijos istoriją, tylus ir nuoseklus jų nuopelnų trynimas iš knygų, archyvų, paliekant vos girdimą jų atgarsį mituose. Tikrai nesvetima mums – noras perrašyti istoriją, nesvetima taip pat priežastis kodėl ir kam tai daroma. Normalu, kad neklausiant paprastų klausimų ir jų neatsakant: „Kodėl ir kada mes, moterys, pradėjome būti silpnoji lytis? Ar visada taip buvo? Ar tai paprasčiausia biologija, kuriai nepasipriešinsime, ar tai kažkas visai kito?”, leidžiame alternatyvioms tiesioms užimti erdvę ir diktuoti visuomenės nuomonę.
XIX amžiuje atrastas vikingo kapas, du šimtmečius pasakojo istoriją apie vyrus, nepaisant skeleto struktūros. Šį kapą atradę mokslininkai negalėjo net pagalvoti, kad moteris gali būti laidojojama kaip gerbiamas, bei galingas karžygys. Istorija vos pamena onna musha’s (moteris samurajas), ignoruoja sunkų fizinį jų darbą, tiek fermose, ūkiuose, fabrikuose, vergovėje.
Kadangi, kai neišlieka fizinio materialaus įrašo, sunku spręsti kas ir kaip formavo žmoniją, atsiranda erdvės manipuliacijai ir mitų kūrimams. Akivaizdu, kad pastaraisiais šimtmečiais ji buvo smarkiai koreguojama ne moterų naudai, istoriją pamiršo Lou Andreas-Salomé, kurios idėjos ir užrašai rezonavo Nietzhes tekstuose, Mary Wollstonecraft, kurios dėka pradėjome kalbėti apie žmonių teises, ir daugelį kitų.
Kodėl ir kaip tai įvyko gal geriausiai galėtų iliustruoti brolių Grimų pasakos. Nors broliai Grimai iš ties norėjo tik užrašyti ir prikelti vokiečių liaudies kultūrą, jie užrašė visas pasakas, kaip jas išgirdo. Dėl tuometinės visuomenės atsako, jie nusprendė jas redaguoti. Vien kalbant apie Pelenę 1812 versijoje, ji kalba garsiai 14 kartų, ji balsu protestuoja prieš elgesį su ja ir meluoja savo įmotei. Na, o jau 1864 versijoje ji tebeturi šešias eilutes, paklūsta nesipriešindama ir vietoje melo pasirenka tylą. Galutinėje versijoje nebeliko Pelenės kaip charakterio, liko tik jos griautis kaip trapios būtybės ir tai, ką iliustruoja Grimų pasakų koregavimas, tūkstančius metu vykdė kiti, rašantys istoriją.
Pamiršome, kad Murasaki Shikibu parašė pirmąją pasaulio novelę ir kai popierius, ir rašalas buvo vienas didžiausių turtų, žmones rinkdavo kiekvieną centą, kad galėtų skaityti jos kūrinius. Istorija neprisimena jos, tai pat istorija pamiršo, kad moteris tai pat išrado poeziją, šio nuostabaus žanro pradininkė buvo Enheduaana.
Tai, kad dalis moterų bijo kalbėti garsiai ir viešai, kad jos jaučiasi neautentiškos yra sistemingos priespaudos pasekmė. Taip nėra todėl, kad mes, kaip moterys, neturime ką pasakyti. Gal labiau vertėtų paklausti iš kur ateina ši baimė, nei įvairiausiais straipsniais bandyti priskirti tai moteriškajai prigimčiai? Vienas pirmųjų įstatymų nutildyti moteris buvo išleistas kažkur 2400-2300 m. pr. Kr. Jis skelbė, kad į moteris, kurios pasisako be eilės, ar kai jų niekas to neprašo, galima paleisti plytą. Štai nuo ko prasidėjo moterų sistemiška priespauda.
Nėra čia jokios magijos ar moteriškosios prigimties tylai. Visa tai pakeičiama ir tai išsivystė dėl priežasties. Viskas keičiasi tik dabar, nes visai neseniai moterys liovėsi tikėti revoliucijomis, organizuojamomis vyrų, ir kurios metų metus žadėjo joms laisvę, todėl jos susiorganizavo savąją ir susigrąžino balsą. Kiek ironiška apie moters silpnumą skaityti iš moterų, kurios vien galimybe rašyti rodo savo stiprybę.
Rašant tekstus apie moteris, kaip silpnąją lytį, reiktų prisiminti, kad priespauda prasideda istorijomis, kurias mes pasakojame apie save, todėl privalome kalbėti atsakingai bei susipažinę su visais faktais. Kitaip ir toliau iškreipsime realybę. Ir pats didžiausias istorijos mitas, kad moteris yra trapi silpna būtybė, kuri visai neprisidėjo prie žmonijos išlikimo ir progreso.