Ir aš, kaip mokesčių mokėtojas, manau, turiu teisę išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu (...).
Ir ką mes girdim, kai komentatoriumi panori tapti vadybininkas? Ogi baisiau negu baisu...
Todėl manau, ačiū, viskas, užteks... Per 20 metų mes visi tikrai jau išmokom 1930 – 1950 metų futbolo istoriją. Taip, tų laikų nugalėtojus ir rezultatus galima internete surinkti, bet kai vadybininkas pradeda pasakoti, apie tai kas 1930-aisiais metais buvo laikomi favoritais prieš čempionatą, tai net pradedi abejoti ir tokios informacijos patikimumu, juk kalba ne 90-ies metų senelis, viską savo akimis matęs? Stebėdamas visas čempionato transliacijas, pasijauti dideliu nemokša, kai tau „istorijos mokytojas“ visą mėnesį vos ne kiekvieną vakarą kala į galvą tuos pačius futbolo istorijos faktus. Na nesame mes tokie asilai. O kai pabandai suskaičiuoti, kad per tuos 20 metų tie patys faktai tau kalami į galvą dešimtis ar jau net šimtus kartų, palauk, žmogau, kuo tu mus laikai?
Kiekvieną vakarą ne mažiau nei du kartus mums buvo kalama į galvą, kuris žaidėjas kokiame klube žaidžia (bet juk 99,99 proc. žiūrėjusių čempionatą dar prieš jo pradžią žinojo, kad Ronaldo žaidžia Reale, Messi, Neymaras – Barselonoje, Neueris - Bayerne ir t.t.). Kam visa tai? Paprasčiausias laiko užpildymas, bet jis siutina. Žiūrint klubines krepšinio ar futbolo varžybas tikrai netenka girdėti kiekvieną kartą žaidėjo vardo ar pavardės, nuolat pridedant ir jo gimtojo miesto bei šalies pavadinimus. Ir jei jau taip išsamiai kiekvieną kartą bandoma pristatyti žaidėjus, ar nevertėjo tada ir vardus pilnai išvardinti? Ir tada pabandykim įsivaizduoti transliaciją iš Barselonos - Neimaras da Silva Santos Jaunesnysis, gimęs Moži das Kruzesas mieste, Brazilijos valstybėje. Šlykštu būtų. Bet panašiai ir dabar mums teko klausyti. O kur dar nuolat vardijamos žaidėjų kontraktų sumos? Ką bendro su įvykiais aikštėje gali turėti žaidėjų 10-15 metų karjeros klubų vardinimas?
Vietoj to, kad būtų gaištamas laikas ir renkama tokia informacija, žmogus turėjo pagalvoti, ar gali kam nors būti įdomu, kokiuose klubuose prieš 10-15 metų žaidė vienos iš Afrikos valstybių žaidėjas, ir dar ne pagrindinės sudėties, o išeinantis po keitimo? Esu beveik įsitikinęs – niekam, bet laiką tai reikia kažkaip „prastumti“.
Taip pat mes nesam tokie naivūs, kad patikėtume tokias gandais kaip antai, kad Mourinho yra kandidatas treniruoti brazilus (taip, vienas ispanų laikraštis parašė, kad brazilai norėtų pakviesti jį treneriu, bet tai ir viskas). Arba, kad L. Podolskis pradėjo rašyti portugališkai (taip, jis parašė žinutę Brazilijos fanams, gal kas ją ir išvertė, bet kaip jis gali staiga prabilti portugališkai?). Nugirdo, kad prieš varžybas buvo juokaujama, kad van Persie gali stoti į vartus (kas čia per naujiena, per faktas?). Renkama bet kokia informacija ir, atrodo, net nesidomima, kiek ta informacija gali būti teisinga arba bent jau logiška.
O jau pačio futbolo supratimas - čia taip pat baisu... Situacijose nesigaudoma, į įvykius aikštėje nereaguojama, net ir vykstant svarbiems epizodams (kaip pavojingi momentai, pražangos, kortelės, nuošalės), toliau buvo beriama statistika, pabaigoje paminint – „tuo metu komanda pavojingai smūgiavo ar uždirbo kampinį“. Protu nesuvokiama, kaip 20 metų varžybas stebintis specialistas teisėjus rotuoja nuo ketvirto iki pagrindinio, tik jis vienas turbūt žino, kad atskirai į čempionatą atrenkami ketvirti teisėjai (na, nepatikėsime mes tokiomis versijomis ir žinome, kas iš tikrųjų paskiriami ketvirtaisiais teisėjais). Rungtynių 12-ą minutę, esant rezultatui 1:0, akcentuojama, kad kol kas labai mažai smūgių į vartus šiose rungtynėse? O juk tik prieš kelias dienas buvo mačas, kuriame per 120 minučių beveik nebuvo smūgiu vartus. Keista?
Kaip galima save vadinant komentatoriumi ir prie mikrofono sėdint 90 ar net ir 120 minučių, nepateikti nei vieno situacijos įvertinimo, nepastebėti teisėjų akivaizdžių klaidų, pražangų, nuošalių atvejais viskas nuleidžiama - gal ir buvo, o gal ir ne, arba spręskite patys. Bet taigi prie TV ekranų sėdi ir mažiau futbolo subtilybes suprantančių žiūrovų, kuriems gi būtent komentatorius turi padėti susigaudyti vienoje ar kitoje ginčytinoje situacijoje!
Pateiksiu dar vieną pavyzdį, Brazilų ketvirtfinalis, 82 min, 2:1 brazilai laimi ir atsimušinėja, „specialistas“ mato, kad keičiamas Hulkas, pabando paprognozuoti situaciją ir nusprendžia, kad turbūt bus išleistas į aikštę dar vienas vidurio puolėjas Jo. Neabejotina, net pirmas varžybas žaidžiantys vaikai jau žino, kad tokiose situacijose reikia stiprinti gynybą, o ne puolimą. Deja, kai kam ir per 20 metų tokios situacijos neperkandamos...
Vertėtų prisiminti ir tuos šedevrus, kurių šiemet pirmą kartą per 20 metų nebegirdėjom (čia jau turbūt darbdavio nuopelnas) - žaidėjų ūgiai, svoriai, močiutės, seneliai, brolių ar seserų skaičius, turtingos ar vargingos vaikystės??? Tai apie kokį čia komentavimą gali būti kalba...
Ir labai simboliška būtų, kad komentatoriaus karjera prie mikrofono užsibaigtų tokiu šedevru, kaip bronzinio mačo transliacijos pabaigoje, Olandijai teikiant medalius ir stadionui sveikinant olandus, vadybininkas žeria paskutinę statistiką - apie 1938 m. brazilų varžybas dėl trečios vietos... Jam tai pasirodė laiku ir vietoje. O visiems TV žiūrovams? Ką čia ir bepridursi?
Ačiū, užteks viso šito, įgriso negyvai tas „kaip jau minėjau“, nuo šiol mes norime žiūrėti futbolą, domėtis tuo, kas vyksta aikštėje ir girdėti tai, kas susiję su įvykiais aikštėje. O dar paprasčiau - norime girdėti tai, ką ir kaip kalba komentatoriai, o ne vadybininkai... Juk tikrai aplink buvo, yra ir bus komentatorių. Taip, vieni garsiai rėkia, kiti savotiškai mintis dėsto, bet visi jie komentuoja tai, ką mato ir kas vyksta aikštėje. Gal todėl, kad jie komentatoriai, o ne vadybininkai? Todėl dirbkim kiekvienas savo darbus, tai yra tuos, kuriuos geriau ar blogiau, bet sugebame...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!