Pasigirsta populistiniai lozungai – šaunu, mokytojai demonstruoja demokratinės valstybės suteikiamas teises išsakyti savo nuomonę. Ar tikrai? Ar tai tikrai yra demokratija, kurios siekiama? Ar tokie yra demokratijos principai, kuriuos norime rodyti mokiniams?
Ministerijos okupavimas, laipiojimas pro langus, negebėjimas argumentuotai išsakyti savo nuomonės, nemokėjimas atskirti derybų nuo reikalavimų, nepagarba institucijoms, lingvistinis ir ekonominis neraštingumas. Ar taip yra konstruojamas prestižas? O galbūt subjektai, kurie pastaruosius 10-15 metų studijavo LEU, kurie niekur kitur neįstojo, kurie rinkosi savo profesinį kelią nesąmoningai, kurie vilkdavosi kiekvienos klasės gale net nesuvokia, kas yra reputacija: kaip ji kuriama, puoselėjama ir saugoma.
Ar susidūrėte su nemotyvuotais žmonėmis, kurie atsakingi už organizacijos prekės ženklo ar profesijos reputacijos kūrimą ir palaikymą?
Ar matėte efektyviai dirbančioje organizacijoje iškreiptą lygiavą, kada tiek didesnę, tiek mažesnę pridėtinę vertę sukuriantis darbuotojas uždirbtų tą pačią pinigų sumą?
Ar girdėjote apie įmonę, kuri kiekvienais metais gauna vis didesnę paramą iš fondų, bet sukuriama vertė ir pasiekimai kryptingai mažėja?
Nekomentuosiu etatinio apmokėjimo modelio. Jame yra nemažai spragų, kurios plačiai nušviestos. Nekomentuosiu ir švietimu besirūpinančių institucijų darbo, jų darbo rezultatus visi matome. Visgi didžiausias liūdesys ima todėl, kad apmokėjimo sistema parodė tikrąjį pedagogikos veidą.
Dauguma sutiks, kad mokytojo profesija turi būti gerbiama ir prestižinė, bet realybė tokia, kad tikrai ne kiekvienas šiandieninis mokytojas yra vertas tos profesijos vardo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.