Mano klasėje buvo mergaitė. Ji buvo kitokia – tuo metu, kai buvau vaikas, iš pradžių galvojau, kad tiesiog labai pikta ir nedraugiška.
Bet pabendravusi daugiau su ja susidraugavau. Turbūt buvau vienintelė klasėje, kuri su ja kalbėdavo. Vaikai mane erzindavo, kad bendrauju su ja. Mokytojai vis duodavo pastabų, kad nebendraučiau, kad laikyčiausi atokiau.
Niekad nesuprasdavau tokio mokytojų elgesio. Per pamokas tai mergaitei visada būdavo duodamos lengvesnės užduotys, o kai ir jos nepasisekdavo, sprendimus prieš visą klasę garsiai komentuodavo.
Vėliau paaiškėjo, kad mergaitė turėjo kažkokį sutrikimą – koki tiksliai nežinau, nesupratau, buvau dar vaikas. Tačiau kai tą sužinojau, mokytojų elgesys pasirodė dar šlykštesnis ir atgrasesnis. Jei skirdavo kažkokią užduotį atlikti poromis, jai neduodavo užduoties ar partnerio. Jei būdavo, mokytojų nuomone, sunkesnė užduotis, iš anksto komentuodavo: „Tau vis tiek neišeis.“ Ir tas tęsėsi visus 12 metų.
Augant keitėsi ir mergaitė. Iš pirmoje klasėje visai aktyvios, ji tapo užsidariusia, pikta, atsiribojusia. Kai jos paklausiau, ko ji norėtų baigusi mokyklą, atsakė: „Iš čia išeiti, tiesiog nebebūti su tais mokytojais.“ Tapo aišku, kad didžiausią kančią ir patyčias paskatino būtent jie.
Šią istorija prisiminiau, kai labai artimas žmogus susilaukė kitokio vaiko. Vaiko, besielgiančio kiek kitaip. Kuriam taip pat reikia mokytis su visais. Jis nėra akivaizdžiai kitoks – aktyvumo ir dėmesio deficito sutrikimas pasireiškia ne kiekvieną dienos akimirką ir nebūtinai yra suprantamas plika akimi. Vaikas tiesiog atrodo itin aktyvus.
Bet jam sunkiau mokytis, nes itin sunku susikaupti, dėmesys išsiblaško arba atsiranda kas geresnio nuveikti tą akimirką. Bet baisu matyti, kaip auklėtojai jau nuo darželio nurašė vaiką: pavyzdžiui, neduoda spręsti jokių užduočių, nes o kam? Vis tiek nepadarys. Neskiria jokių vaidmenų spektaklyje, nes per sunku, nesugebės. Arba dar geriau: neužsiima, nes „reikia daug dėmesio skirti, o mes neturim tam laiko, gi visą grupę prižiūrim“.
Aišku, tokius komentarus išsako šalia paties vaiko – atseit jis nesupranta. Tokiais savo veiksmais pedagogai, kurių paskirtis yra visiškai kitokia, sumenkina ir taip jau mažą vaiko savivertę. Jis juk supranta, kad yra kitoks.
Mūsų visų supratimo taip pat trūksta. Dažnai pamatę gatvėje rėkiantį vaiką, pamatę griūnantį ant žemės ar nevaldomą kavinėje, manome, kad pašėlęs. Net nesusimąstome, kad gal jis nėra blogai išauklėtas. Gal jis tiesiog kitaip nemoka elgtis arba negali susivaldyti.
Labai dažnai sugėdiname tėvus: esą, valdyk savo atžalą. Nesusimąstydami, kaip tiems tėvams skauda, nes galbūt to padaryti jie tiesiog negali. Programų nėra, pedagogai neužsiima, nes nenori, nemoka. Taip ir atsiduriame užburtame rate, kai atstumtų ir piktų žmonių tik daugėja.